„Dievo palaimos, vilties ir meilės…“

Advento laikotarpiu, kai be galo svarbu santykis su savimi, artimu, kaimynu, susitikome su labai gražiais Ingavangio kaimo bendruomenės centro žmonėmis ir jų pirmininke Rasa Juocevičiene. Susitikome, kad pasibūtume jų išsakytų minčių ir širdžių šilumoje.


Bendruomenės nariai jau laukė prie balta staltiese užtiesto stalo, ant kurio puikavosi suneštinės vaišės. Jaukiai atnaujinta buvusi Ingavangio mokykla tapo antraisiais namais, kuriuose žmonės jaučiasi šeimininkais. Eglutė, žvakelių liepsnos, kiekvieno čia sutikto laukimo šventei pasipuošusio žmogaus akys buvo taip tikra, ką sunku ir aprašyti.
„Ten, už kalniuko, kai mokiausi trečiam skyriuj šitoj mokykloj, buvo kaimo kapinaitės. Užartos dabar. Penkis skyrius baigiau. Vokiečių mokėjau. Čia gi ir susišaudymas buvo“, – tik atėjusi į pasibuvimą prisiminimais dalijosi Marytė. Bendruomenės nariai Marytę pristatė esant Ingavangio kaimo „enciklopedija“. Šiais metais močiutė valgys 88-ąją savo Kūčių vakarienę. „Visą laiką ruošėm Kūčias. Ar daug turėjom, ar mažai. Dar vasarą ruošdavomės. Randi grybą ar uogą – ir atidedi Kūčiai. O ir vyrai darbo turėdavo. Atsimenu, kaip šeimai aguonas, kurių savo vasarą užsiaugindavom, šiltu vandeniu užpildavo dideliam moliniame ąsotyje. Medinį kočėlą tėtė paėmęs sukdavo, kol gaudavosi aguonpienis, grūstuvės dar tada neturėjom“, – rodos, kad viskas taip gerai gyvenime klostėsi, taip paprastai Marytė pasakoja ir ilgai dar pasakotų.
„Kai buvom vaikai, laukdavom labai Kalėdų, – prisimena Vidmantas. – Ypač rėdyt eglutės laukdavom, bet tiktai Kūčių dieną, į pavakarę. Atsimenu – kaip iš tešlos iškočiodavo ir padarydavo, aišku, iškepdavo, tokius gražius „diedukus“. Jais ir saldainiais puošdavom eglutę. Tik iš popieriukų saldainius išimdavom, suvalgydavom – juk ne kasdien jų turėjom – vietoj saldainio įvyniodavom gražiai duonos gabalėlį ir ant eglutės kabindavome. Puošėm ir obuoliais. Viskas natūraliai kvepėjo tuomet, nors ir mažiau blizgučių ir visko buvo“. Penkiasdešimt pirmas Kalėdas Ingavangyje švęs Irena Radžiūnienė. Tačiau iš moters atminties joks laikas neištrins dešimties metų Kalėdų Sibire. „Išvežė aštuonerių metų 1948 metais į Irkutsko sritį. Buvo laikas, kai neturėjom nieko. Bet Kūčiai vis tiek ruošdavomės. Eglutei puošti nukirpdavom laikraščio kraštuką, iškarpydavom snaigių. Kepėm kūčiukus ant grotelių krosnyje: žarijas pažarstai, dedi groteles ir iškepa. Vėliau jau aguonų atsiųsdavo iš Lietuvos. Melsdavomės aštuoniolika šeimų visi bendrai barake. Vadovavo Gudaitis Antanas. Po Stalino mirties pradėjom atsigaut, davė jau ir po kepaliuką duonos. Šių metų gruodžio septintą buvo mano iš Sibiro grįžimo diena, tik prieš daugybę metų. Jų niekas neišbrauks iš atminties. Rodos, ir dabar jaučiu, kaip utėlės lipa suolu ir per mane“. …Taip prisiminimas keičia vienas kitą. Žmonės dabar šypsosi. Ir tikrai, kiekvieno jų pasakojimas toks tikras, tiek detalių, kad imi galvoti apie laiką – ar jis taip greitai bėga, ar gal tie žmonės laike tiesiog geba neužmiršti pamatinių vertybių, tradicijų, tėvų bei prosenelių, kaimynų, draugų atmintį išsaugoti moka. „Dabar kasdien kaip Kalėdos“, – trumpai drūtai taria Albinukas, o kiti jam pritaria. Sako, suvažiuoja vaikai, anūkai per šventes. Bet visi turi savo gyvenimus sukūrę.
Pasibūna, ir namo. O bendruomenės pirmininkė išduoda, kiek daug dainų dainelių Albinukas moka, ir ilgų, ir trumpukių. „Dabar Adventas. Nieko nedainuosiu“, – maloniai šypteli pastarasis, bet vilties išgirsti ateityje neatima. Bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Aldona – puiki šeimininkė. Sunku nepastebėti, kad moteris turi vadovės savybių. Pasirodo, daug metų Suvalkijoje dirbo vadovaujantį darbą, su žmonėmis visada buvo. Dabar sūrius spaudžia, grybus ren-ka, patiekalus gamina. „Čia visi baravykiniai“, – išduoda Vidmantas, dar atsiminęs, kaip iš cukrinių runkelių girą darydavo. „Tradicijos tos pačios, – pasakoja Aldona. – Vaikai suvažiuoja. O ant stalo – silkė, žuvis, grybai, farširuota lydeka. Grybų galima padaryti pagardais. Karštam patiekalui kepu filė žuvies. Atskirai pakepinu svogūną, morką su tomatu, į „dukofkę“, palaikau prieš nešant ant stalo. Pateikti galima su ryžiais. Karštas vynas ir reikalingas. O girą anksčiau ir gamindavom. Duonos sudegintos, cukraus, mielių ir rūgsta. Pridedi razinų. Ir gardi gira“. Kol Aldona pasakoja apie Kūčių valgius, vyrai atsimena, kaip eidavo pėsti iš Šilavoto į Kūčių vakaro Bernelių mišias, į Prienus. Visi jie su tikra natūralia humoro gaidele kalba. Juk tai padėjo išgyventi ne vieną sunkesnį laiką. Sako, kad jei susiradai kokį berną, tai iki ryto ir prabūni mišiose. „Anais laikais būta gilių žiemų. Eidavom į mokyklą ar bažnyčią, tai sniegas iki pažastų buvo. O pusnys tokios, kad užlipi ant tvarto ir žemyn su rogutėm, – vaikystės išdaigas mena Vidmantas. „Bet atsimenu tėtę per Kalėdas ir ariant. Visko būdavo ir anais laikais“, – kitokiu prisiminimu dalinasi kitas. Kukliai savo atminties skrynelę praveria Jonukas, bet žodžiai liejas iš širdies. „Mano mamai Teofilei jau 92 metai. Dar prieš penkiolika metų kasmet Kūčių būtent dieną ji kūrendavo pečių ir kepdavo kūčiukus, tokiais dideliais juostelę supjaustydavo, ne taip, kaip dabar – mažiukai visur. Kepdavo ir duoną, ir pyragus. Augom trys broliai. Būdavo kaip taisyklė – tėtė parnešdavo eglutę Kūčių dieną. Mama ir vaikai ją puošdavom. Nepastebimai mums po eglute padėdavo saldainių, kuriuos, tik pavalgius Kūčių vakarienę, galėdavai rasti. Visada eidavo į Piemenėlių šv. Mišias, kurias 12 valandą nakties aukodavo a.a kunigas Vincentas Petrusevičius. O per Kūčias man tai skaniausi patiekalai buvo aguonpienis ir kisielius. Atsimenu, kad mama visada ant stalo padėdavo ir medaus stiklainiuką, ne uogienės, bet medaus. Ir dar labai išlikę atminty, kai visi ratu sustoję lauždavom tos pačios plotkelės iš tėvo rankų. Dabar į tėviškę, kai tik gali, sugrįžta broliai per Kalėdas, aišku, pirmą Šv. Kalėdų dieną. Gyvenimus sukūrę netoli – Kaune, Vilkijoj“.
Šilti Jono žodžiai į pokalbį įtraukia visus žmones. Jono tėvukas Juozas jau Amžinybėje. Jis mirė, eidamas 97–uosius metus. Tačiau atmintis apie jį artimųjų bei šio krašto žmonių išliks tikrai ilgai. Tai junti. „Jono tėvukas buvo veterinarijos gydytojas. Be to, ir giesmininkas, muzikantas, dainininkas buvo, o su smuiku kaip griežė“, – sakė buvusi jo bendradarbė. O Marytė prisiminė vieną nuotaikingą nutikimą ir Jono tėvuko dainuotos dainos žodžius čia pat užtraukė: „eglute, vadinsiu tave močiute, priglauski mane, tu po šakute“…
„Prie mūsų sodybos yra kryžius, palaiminantis kelią visų keliautojų. Kartą tas pats Juozukas pasakojo: „Joju ant arklio, pasivaišinęs jau, galvoju, reikia būtinai prie kryžiaus kepurę nukelti. Tik kepurę nukėliau, arklys šuoliais, pasibaidė, galvoju, viskas jau, iš balno aš žemyn galva, tik kojos kilpose, bet likau gyvas“, – dar vienu paties visų gerbiamo kaime žmogaus pasakojimu pasidalijo Marytė.
Apie tai, kaip septyni Galinskų šeimos vaikai laukdavo Kūčių vakarienės, pasakojo Genė: „Vaikystėj labai laukdavom, nes patiekalų, kuriuos valgėm per kūčią, kasdien nebūdavo. Dabar eglutę parsinešu iš miško. O pragyvenau ir laikmečiu, kai ji buvo „uždraustas vaisius“, bet vis tiek puošdavom paslapčia, svarbu, kad per langą nežibėtų lemputės“. Ingavangyje dirbusi brigadininke moteris prisiminė ir tarpušventį, kai prieš Naujus metus su arklio traukiamomis rogėmis vežiojo dovanėles vaikams.
Sako, kartą išeina, kad arklio nebėr. „A, dar aš kaltas likau, kad paleidau“, – su šypsena tarė kažkuris iš vyrų. Taigi teko Genutei, prižiūrimai arklio šeimininko, parbristi per sniegą namo. „Dabar jau belieka pasipuošti eglę, pasiruošti dvylika patiekalų, kurie jau yra įgimtas dalykas, simboliškai nusipirkti kalėdinio vyno ir laukti, kai sužibs Betliejaus žvaigždė ir gims Kūdikėlis Jėzus“, – sakė Genė Valė. Ji, beje, akcentavo ir tai, kad anksčiau žmonės labiau brangindavo susitikimus vienų su kitais. Išties, būta laiko, kai ši diena buvo darbo diena, ir galbūt, kai kadais darbe visi buvom lyg vienos šeimos vaikai, geriau turbūt nei giminės, nors svetimi, kažkodėl neskubiai skirstydavomės namo ir šią dieną. Kartais nuskambėdavo ir daina, kažkam nuriedėdavo ašara, bet tai buvo tikra. Nesuvaidintos Kalėdos, ne iš reikalo pasveikintas draugas, kaimynas, bendradarbis…
Apie tai, kaip po Kalėdų, gruodžio 29 dieną jaukiuose Ingavangio bendruomenės namuose švęs savo jubiliejų, pasakojo Vanda. Nors jos vaikai gyvena užsienyje, bet mamos vienos nepalieka, jeigu negali grįžti patys, yra buvę, kad mama skrenda pas vaikus valgyti Kūčių vakarienės. Vanda džiaugiasi, kad yra ši salė, kad galės sutalpinti ir artimuosius, ir draugus, kurie atvyks jos šventės dieną.
Linksmesnės kalbos sukosi apie Kalėdų rytą. Sako, kad mišrainės riebios turi būti, kepta mėsa, kepta antis arba žąsis ant stalo. O, kad antis minkštesnė būtų, Aldona patarė 15 minučių prieš kepant vienu kiviu gerai įtrinti ir kepti kepimo maiše. Kažkuris vyrų sakė, kad, jei gerai sutari su kaimynu, kuris augina daugiau žąsų, tai nebus griekas, jei už kluono tą žąsį pagausi. Tada reikia visą žąsį aptepti moliu, beje, su plunksnomis, apkloti drėgnu skudurėliu ir pašauti pečiun. Molis gražiai atšoks iškart su plunksnomis. O pūkai kadais buvo naudojami taip pat. Plunksnų plėšymo talkos tam buvo skirtos, – minė moterys.
„Vieni Airijoje, kiti – Norvegijoj vaikai susikūrę šeimas, vyras miręs. Labai džiaugiuosi marčia, kuri ir paruoš Kūčių vakarienę. Aš jau nesikišu, man labai šilta, gera su vaikais. Lėkštutę ir plotkelę būtinai padėsim tiems, kurie iškeliavę į Amžinybę. Maldoje juos prisiminsim, – kalbėjo linksmuolė Onutė, nors ir po operacijų neprarandanti optimizmo, jau svajojanti apie Oninių šventę drauge su bendruomenės nariais. – Dabar jau pensininkams tikrai geras gyvenimas, reikia tik džiaugtis kiekviena diena. Kadais tai avižas girnom maldavom, tada užraugdavom. Užpili miltus verdančiu vandeniu, ryte ašakas iškoši, įdedi džiovintų obuoliukų ir verdi, kol sutirštėja kisielius kūčiai, o dabar kiek visko gatavo gali nusipirkti – visus patiekalus gali į namus atvežti pagamintus.“
Ingavangis, pasak kaimo „enciklopedija“ vadinamos Marytės, visoje Lietuvoje buvo didžiausias kaimas, trys gatvės buvo, beje, jos ir išliko – Padaržinė, Pašilinė ir Vidurinė. „Draugiškumas, sąžiningumas, teisingumas – tai vienintelis pinigas visame pasaulyje imamas, – sakė Marytė ir patarė visiems juo dalintis nemokamai ir žiūrėti žmogui į akis tiesiai ir nemeluoti, kad akys būtų tikros – ne svetimos. O jau burtų tai žino visi. Kam jie nulėmę kažką gyvenime, juokais nutyli, bet sako, reikia būtinai ir gyvulių eiti paklausyti pavalgius kūčių vakarienę. „Jei nedašerti, tai galima ir išgirsti“, – tarsteli kažkuris. Jei moteris netekėjusi, reikia po lėkštute padėti žiedą ir rūtos šakelę, ką ištrauksi, tą turėsi. Galima batą mesti pro duris – jei priekiu atsisuks jis į duris – išeisi į marčias. Ir iš kurios pusės šunys loja, reikia eiti pa-klausyti, ir tvorą plačiai apkabinti, tada tvoros stulpelius suskaičiuoti – lyginis ar ne, pora ar ne. Ir visi ingavangiškiai perspėja, kad Kūčių dieną į svečius eiti nereikia. Jau pirmą Kalėdų dieną, po šeimos pusryčių prie bendro stalo, eiti, kur tik širdis traukia, lankyti vieni kitus, linksmiems būti.
Pasibuvus su Ingavangio bendruomenės žmonėmis širdyje liko labai šviesu. Nuoširdžiai dėkoju jiems visiems už pasidalintą šilumą jaukiuose jų bendruomenės namuose. Su jumis tiesiog buvo gera būti ir jausti, kaip akimirkomis geba džiaugtis jūsų sielos.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *