Pelekonių kaimo pavardžių ir pravardžių kaita

(Pasaulio lietuviui kalbininkui Antanui Klimui atminti)

Į pabaigą besiritantys 2019-ieji tarp kitų titulų įvardijami ir Pasaulio lietuvių metais. Minint iš Pelekonių kaimo kilusio kalbininko Antano Klimo, ko gero, garsiausio Kašonių krašto žmogaus, verto Pasaulio lietuvio vardo, 95-ąją amžiaus sukaktį, vis norisi atsidusti: primirštas vardas, primirštas veidas… Todėl ir džiugu, kad radosi graži proga plačiau susipažinti su šio šviesaus žmogaus darbais, kurių daugumą jis vienaip ar kitaip siejo su gimtuoju Pelekonių kaimu. Likimo nublokštas į tolimąsias Jungtines Amerikos Valstijas, sėkmingai profesoriaudamas Pensilvanijos ir Ročesterio universitetuose, kai kurių savo veikalų pradžioje Algis Klimas atvirai įrašęs: „Autorius šį leidinį skiria gimtajam Pelekonių kaimui atminti“. Šis plačių interesų mokslininkas, kurį domino lietuvių kalbos fonologija, žodžių daryba, lietuvių kalbos santykiai su kitomis indoeuropiečių kalbomis, rado laiko ir onomastikai – mokslui apie tikrinius daiktavardžius: 1978 m. XIII tarptautiniame onomastikos kongrese Krokuvoje jis skaitė pranešimą, kur iš viso pasaulio susirinkusiems kalbininkams pristatė straipsnį apie Pelekonių kaimo gyventojų pavardes ir pravardes. Prisjungiant prie kalbininko A.Klimo pagerbimo, kilo mintis šio nedidelio gražaus kaimo gyventojų pavardes ir pravardes apžvelgti iš nūdienos pozicijų. Tuo labiau, kad į talką geranoriškai pasisiūlė Jiezno seniūnas, Pelekonių žemės vaikas Algis Bartusevičius: jis pateikė daug medžiagos ne tik apie šių dienų Pelekonių pavardes ir pravardes, bet ir neįkainojamų net 1889 metų gyventojų surašymo duomenų.

Taigi prieš 130 metų, tais tolimais 1889-aisiais, gatviniame Pelekonių kaime gyveno 44 šeimos, kurias sudarė 341 gyventojas. Šeimos gausios: kai kuriose po penkis, aštuonis ar net 10 vaikų. Dažniausios to meto pavardės – Celiešiai (taip save vadino net 38 gyventojai), Stankevičiai (30 gyventojų), Grigoniai – (26), Bajorai (20), Bartusevičiai (19), Šėriai (18), Ambrazevičiai (16), Kavaliauskai ir Dzencevičiai (po 15), Bernatoniai (14), dar nemažai buvo Čiupų, Šiugždinių, Sodaičių, Kubilių, Misevičių, Mickų. Įdomi Bartusevičių giminės ir tuo pačiu pavardės kilmė: manoma, kad jie, kaip užkuriai iš kito Nemuno kranto, Pelekonių kaime įsikūrę apie 1700 metus. Klimo pavardė Pelekonyse atsirado tik 1921 metais, kai būsimojo kalbininko Antano Klimo tėvas Vincas į Pelekonis atėjo kaip žentas iš Sudvariškių kaimo. Populiariausi to meto vyrų vardai buvo Martynas, Karolis, Simanas, Jurgis, Jonas, Petras, Matas, Juozas, Bernardas, Aleksandras, Mikas, Antanas, Adomas, Ignas, Morkus, Kazimieras. Moterų – Katerina, Karolina, Petronėlė, Elena, Konstancija, Domicelė, Marijona, Rozalija, Ieva, Ona, Anelė, Izabelė, Juzė, Uršulė.
Kadangi nemažai Pelekonių kaimo gyventojų vadinosi ta pačia pavarde, o neretai – dar ir vardu, dauguma turėjo ir pravardes. Pravardės ilgam „prilipdavo“ ir ėjo iš kartos į kartą. Jos atsirasdavo dėl retesnio vardo, gyvenimo būdo, amato, pavardės trumpinio, pagal senelių vardus, vietovės pavadinimus, turėtus gyvulius ir panašiai. Pavyzdžiui, vienus Bartusevičius vadino Strikiais, nes tos šeimos galva, valydamas grūdus, vis kartodavo: „Strik, pastrik“, o kitus – Geniais, nes proprosenelis kažkada žemę aręs dviem margais jaučiais ir vadinęs juos geneliais. Vienus Celiešius vadino Gliaudėliais (gal mėgę riešutauti?..), kitus – Stepais (Stepės Antanas), pagal moters Steputės vardą. Vienus Čiupus šaukę Valiukais (Valiuko Jonas) – toks buvo prosenelio vardas, kitą Čiupą – Primu, nes visada norėjo būti pirmas, dar kitus po šiai dienai vadina Pivušais (Pivušo Mikas) – prosenelio vardas buvo Pijus, ketvirtus – Morkais (pagal prosenelį Morkų), o dar kitus – Nabartais, kadangi kažkuris iš prosenelių vadinęsis retesniu Norberto vardu. Bernatonius pravardžiavo Gyliais, nes, sako, tokiu vardu buvo pas juos prisiglaudęs pabėgėlis. Daug pravardžių turėję Ambrazevičiai: Kavolius (Kavoliaus Jonas), nes senelis buvo kalvis, Laidas (Laido Antanas), mat, perkant žemę, kažkada už jį laidavo kaimynas Kavaliauskas, Kurčiokėlis (Kurčiokėlio Vincas) – kažkas iš protėvių neprigirdėjo, Bernelis (Bernelio Pranas labai mokėjo kurti anekdotus, gerai melavo ir vis kartodavo „Klausyk, berneli…“). Grigonius vadindavo Karoliukais (Karoliuko Jonas), nes surašymo metais šeimos galva buvo Karolis. Vienus Dzencevičius šaukė Janais (Jano Albinas), nes jie kažkodėl savo Joną vadino Janu, o kitus (jau vėliau, tarybiniais metais) – Žvirbliais, nes visiems patikusi žento Žvirblio pavardė. Matulevičių pravardžiavo Piliukansku, nes pas juos gyveno panašiai vadinamas praeivis. Vieniems Bajorams Kazeinų pravardė prilipo jau XX amžiaus pradžioje: Pirmojo pasaulinio karo metu pas juos buvo apsistojęs rusų štabas ir karininkai šeimininką šaukdavo „chozein“. Taigi ir pavardžių, ir pravardžių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Pelekonyse buvo gausu.
Ne veltui Antikos laikais buvo sukurtas mitas apie dievą Kroną (Laiką), ryjantį savo vaikus. Galingasis laikas neatpažįstamai keičia ir Pelekonių kaimą. XIX amžiaus pabaigoje talpinęs 341 gyventoją, 1923 metais – 318, 1959 metais turėjo 221, 2001 – 66, 2011 – 43, o dabar gyvenamąją vietą čia deklaravę 47 gyventojai. Nemažai sodybų sunaikino melioracija, pavardes ištrynė karo ir pokario suirutės. Dabartiniai Pelekonys įvardijami kaip trys gatvės: Miško, Kalno ir Pakalnės, kuriose yra 31 sodyba. Dvidešimt dviejose sodybose gyvenama nuolat, devyniose – tik laikinai, dažniausiai vasarą ir savaitgaliais. Nors 22 nuolat gyvenamos sodybos – atrodo, nemažai, bet jos glaudžia mažiau nei keturias dešimtis žmonių, kurių didžioji dalis – jau garbingo amžiaus. Pasikeitė ir pavardės. Džiugu, kad vis tik dar tebegyvos, kad ir ne tokios skaitlingos, XIX amžiaus pabaigoje gausumu garsėjusios pavardės: Bajorai, Grigoniai, Čiupai, Bartusevičiai, Misevičiai, Šėriai, Zencevičiai. Kaime jau daug naujų, prieš gerą šimtą metų negirdėtų pavardžių: Gustaičiai, Jakoniai, Žukauskai, Lukoševičiai, Gabrėnienė, Valantėjienė, Gintautai, Jiezniai, Skaudžiai, Matulevičiai, Žuromskienė, Stelmokienė, Mieldažis, Subačienė, Žalnierukynienė. Šiuo metu vaizdingose vietose esančias Pelekonių kaimo sodybas yra įsigiję netgi Anglijos ir Latvijos gyventojai, taigi kaimo sąrašuose – ir egzotiškos jų pavardės. Tebegyvas paprotys prie vardo ir pavardės prilipinti ir pravardę. Vieną pelekoniškį vadina Pypu, nes anksčiau, sako, nešiojęs ženkliuką su animacinio filmo veikėjo atvaizdu, kitą – Nainu, nes kalbėdamas vis kartoja ,,Nai, nai“. Yra pravardė ,,Muchamedas“: esą tas žmogus gyręsis buvęs Dubajuje, „Dūlia“ – dėl figūros panašumo, „Bekelnis“ – dėl to, kad vienas pirmųjų vasarą dėvėjo trumpas kelnes. Nemažai gyventojų savo kūriniuose pakrikštijo čia kurį laiką gyvenęs rašytojas Petras Žemkauskas: pažįstamus kaimo žmones pavadino Virbalu, Gyvate, benzopjūklininku Tadu.
Apibendrinant galima pasakyti: akivaizdu, kad apžvelgtu laikotarpiu, t.y. nuo 1889 iki 2019 metų, kalbininko Antano Klimo gimtasis Pelekonių kaimas labai pasikeitė ir gyventojų skaičiumi, ir pavardėmis bei pravardėmis. Linkėtume jam, kad temą „Pelekonių kaimo pavardžių ir pravardžių kaita“ būtų galima nagrinėti ir dar bent po 50 metų.
Nijolė Kuliešienė
Jiezno gimnazijos mokytoja

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *