Gyvenimas ant balno – nuo kamanų iki nuosavo žirgyno

Prienų rajone, Šiauliškių kaime, įsikūręs „Aušros žirgynas“ skaičiuoja jau devintus gyvavimo metus. Žirgyno savininkė Aušra Ratautė, savo veiklą pradėjusi nuo balno ir kamanų, šiandien vos spėja suktis ir kasdieniame, ir profesiniame kelyje. Jauna moteris veda pamokas būsimiems gyvūnų priežiūros specialistams, dirba gydytoja veterinare ambulotoriškai, savo žirgyne rūpinasi 9 žirgais, veda jojimo pamokas, prižiūri beglobius gyvūnėlius, kuriems yra įkūrusi gyvūnų gerovės parką. Visgi pati Aušra teigia, jog dirbti jai niekada taip ir neteko, nes viskas, ką ji daro, yra hobis ir dabartinis jos gyvenimas – tai svajonių išsipildymas, todėl kartu su vyru Laurynu ir sūneliu Matėjumi kuria šeimyninį gyvenimą gamtos apsuptyje, Šiauliškių kaime.

– Aušra, papasakokite, kaip gimė meilė žirgams?
– Nuo mažų dienų, kai tik atvykdavome pas senelius į kaimą, basomis bėgdavau į gamtą. Pirmiausia eidavau už kaimo ribų, išglostydavau kiekvieną sutiktą arklį, šunį (jeigu prisileisdavo), taip pat ir medį, žolę, ežero pakrantę. Joti didelio noro tuomet dar nebuvo, bet pats buvimas su arkliu suteikdavo labai daug gerų emocijų. Mieste tokios galimybės neturėjau, tačiau vieną dieną su drauge nusprendėme lankyti žirgyną. Manėme, kad jau per vėlu, esame per senos (tuomet mums buvo 14 metų) pradėti mokytis, bet sužinojome, kad joti ir bendrauti su žirgu galima pradėti bet kokio amžiaus. Taip ir prasidėjo mano draugystė su žirgais, kuri tęsiasi jau 20 metų.
– Sakoma: „paversk hobį darbu ir tau niekada nereikės dirbti“, tai kaipgi kilo mintis įkurti savo žirgyną?
– Nuo pat pirmos dienos, kai įžengiau į žirgyną, supratau, jog noriu turėti savąjį. Ne tiesiog pastatą, bet pačią veiklą, žirgus. Žinoma, gyvenant bute, tokios galimybės nebuvo, tad su didžiausiu džiaugsmu lankiau treniruotes įvairiuose žirgynuose. Po kelerių metų jojimo nusipirkau savo balną, kamanas, o dar po kelerių metų, įstojusi mokytis į veterinarijos akademiją ir pradėjusi dirbti klinikose, nusipirkau ir savo žirgą.
Galima sakyti, jog nuo to viskas ir prasidėjo, nes norėjosi žirgui suteikti geriausias gyvenimo sąlygas: judesio laisvę, neribotą priėjimą prie pašaro, švarų guolį. Pradėjau ieškoti privačios vietos už miesto, kur galėčiau tai padaryti. Deja, neradau to, ko norėjau, bet kartu supratau, kad ieškantiems atsiveria daug kelių – atradau sodybą, kurioje leido gyventi už jos priežiūrą, ir ten galėjau pati rūpintis savo žirgu. Vėlgi, žirgo gerovei užtikrinti būtinas antras žirgas – draugas, nes arkliai – bandos gyvūnai. Tad „netyčia“ atsirado ir antras, trečias ir visi kiti (šypsosi), taip ir „užsisuko ratelis“. Baigusi magistro studijas persikėliau į dabartinę sodybą, esančią Prienų rajone, Šiauliškių kaime. Čia su šeima ir kuriame savo gyvenimą.
– Kelintą gimtadienį kitais metais švęs žirgynas?
– Veiklą vykdome nuo 2011m., tad netrukus „švęsime“ 9 metų gimtadienį. Kai yra tiek daug darbų, laikas skrieja labai greitai. Veiklos pradžioje maniau, kad atsinaujinsime pastatus per porą metų, bet per tą laiką pasikeitė daug dalykų, todėl dabar džiaugiuosi, kad nepaskubėjau. Netrukus viskas persikels į naują vietą šalia namų, tik užlipus ant kalniuko, kur žirgams vaizdai bus reabilitaciniai. Čia rytais matosi už horizonto kylanti saulė, o vakarais ji leidžiasi už miško. Ta vieta – tai mano svajonių išsipildymas, nes panoraminiai vaizdai visada mane jaudino iki sielos gelmių.
– Kiek ir kokių žirgų turite?
– Šiuo metu turiu 6 jojamus žirgus ir 3 nebejojamus – visi trys išgelbėti nuo prastų gyvenimo sąlygų, tik skirtingu laiku. Seniausias, vardu Bopo, pas mane gyvena jau 12 metų, Areion – 10-metis žirgelis atvažiavo prieš 7 metus ir prieš 3 metus nupirktas sunkusis Debesėlis, 16 metų vaikinas, visus pakerintis savo baltomis kasomis. Šie žirgai palaiko kompaniją kitiems žirgams ir gyvena senatvės ritmu, patys pasirinkdami, kiek dūkti, kiek ilsėtis. Nors amžius dar leistų jiems gauti didesnį krūvį, bet dėl prastos vaikystės arba vėlesnės priežiūros, jie turi nepagydomų judėjimo problemų. Su jais galima bendrauti, pasivaikščioti, dalyvauti fotosesijose, tad dėmesio jie taip pat neatsisako.
Kiti jojami žirgeliai (Fėja, Troja, Luna, Simukas, Haize, Brangutė) buvo arba pirkti, arba padovanoti, kai buvę šeimininkai ieškojo jiems gerų namų. Kai kurie nebegalėjo jų išlaikyti, kiti žirgai negalėjo gyventi buvusiomis žirgynų sąlygomis, tad atsikraustė pas mane, kur grynas oras išsprendė nemažai jų sveikatos problemų. Dabar su šiais žirgais jojame kelis kartus per savaitę.
Visi žirgai kiekvieną dieną eina į lauką bet kokiu oru, tik nuo jo priklauso, kiek laiko ten bus. Čia, gyvendami natūraliom sąlygom, žirgai tapo sveikesni, atsparesni ligoms, tačiau į kiekvieną žirgą vis tiek reikia žvelgti individualiai ir jį stebėti: ar jo kūnas prisitaikęs prie norimų sąlygų, ar pakankamai įmitęs, ar turi pakankamo storio kailį ir pan.
– Kokius užsiėmimus vykdote savo žirgyne?
– Mes (ir maži vaikučiai, ir garbaus amžiaus žmonės) gamtoje jojame visais metų laikais. Žiemomis kartais vežamės žirgus treniruotis į kitus žirgynus, kur yra uždaras maniežas. Mūsų prioritetas – ne sportas, o sveiko krūvio mankšta žirgams ir geros emocijos, todėl daugiausia laiko praleidžiame miškuose. Organizuoju pamokas ir pirmą kartą jojantiems, ir patyrusiems raiteliams, taip pat ilgesnius žygius po gamtą. Kartais jojame kelias dienas ir į kitus miestus. Žiemą viskas šiek tiek ramiau, nes turim prisitaikyti prie šaltesnio oro.
Visgi, norint gerai praleisti laiką su žirgais, nebūtina tik joti. Prieš kelerius metus kilo idėja organizuoti pėsčiųjų žygius su šunimis ir žirgais, kurių metu žirgus vedamės pasivaikščioti (kaip šuniukus), kartu imame ir naminius augintinius bei beglobius. Šių žygių metu žmonės pamato, kad žirgą galima auginti ir nesitikint iš jo, kad jis būtinai turi nešioti žmogų. Lietuvoje turim opią problemą, kai žirgas tampa netinkamas jodinėti, dažnai žmonės jo atsisako, pasmerkia mirčiai (dažniausiai, bet tikrai yra ir žmonių, kurie prisižiūri iki gyvenimo galo savo arkliukus). Vėliau, plėtodama minėtą idėją, subūriau klubą „Bėgantys su žirgais“, kuriame, mums bėgiojant, žirgai risnoja greta be raitelių, o po treniruotės visi kartu maudomės ežere.
Atvyksta žmonės ir įvairioms fotosesijoms, ir netgi švęsti gimtadienius gamtoje. Jų metu taip pat keliaujame į žygius po gamtą, kurių metu svečiai iškylauja be civilizacijos.
– Žirgyne sukatės viena ar turite pagalbininkų?
– Žirgyne esu viena, bet kai įtempta diena, šeimos nariai padeda pasirūpinti visais keturkojais. Esu jiems be galo dėkinga.
– Kuo ypatingas bendravimas su žirgais?
– Darbe su žirgais turi būti labai stiprus vidumi ir tuo pačiu labai švelnus. Reikia labai daug kantrybės, vidinės ramybės. Žirgai mus moko ugdyti gerąsias savybes, bet labai lengva ir suklupti, o, kai kas nors vyksta ne taip, kaip nori, turi mokėt susivaldyti. Žirgininkystėje yra toks paradoksas: kartais žmonės ateina joti, deklaruodami meilę žirgams, bet jodami elgiasi be galo grubiai, o dažniausiai visai be reikalo ir ne visi raiteliai apie tai susimąsto. Dažnai būna, kad treneriui paliepus ką nors daryti, raitelis ir daro, net nepaklausdamas kodėl taip, kodėl negalima kitaip. Kai pamato, kad yra kitų kelių, norint pasiekti tokį ar net geresnį rezultatą, atsiveria akys. Ir bendravimas tampa daug kokybiškesnis. Tada prasideda hipoterapija – žirgų terapija. Atsigauna žmogus ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai: atsipalaidavęs lavina savo kūną ir stiprina balansą, raumenis.
– Net ir pačiuose mėgstamiausiuose darbuose pasitaiko ir sunkumų, kokie jie?
– Sunkumai užklumpa, kai nori išvykti ir turi rasti, kas pažiūrės arkliukus tas kelias dienas. Juk negali palikti tiesiog bet kam – reikia ir žmogumi pasitikėti, ir dar apmokyti išvedžioti žirgus, o jeigu pabėgtų, tai ir sugaudyti reikia mokėti. Kartais ne patys žirgai pabėga, o juos paleidžia pabėgę kaimynų poniai arba laukiniai gyvūnai. Kai esi toli ir jeigu taip atsitinka, būna pats didžiausias stresas gyvenime, nes negali nieko sukontroliuoti, o turi kantriai laukti. Kartais grįžus iš kelionės einu skaičiuot kaimynų nuostolių ir atsilyginti už kopūstus, kuriuos besivoliojantis žirgas darže sugadino (juokiasi pašnekovė).
– Kokia veika dar užsiimate ir kaip ji įsiterpia į jūsų gyvenimą su žirgais?
– Darbo dienomis dirbu arklių vet.gydytoja, taip pat vedu anatomijos ir veterinarijos pagrindų dalykus gyvūnų prižiūrėtojo specialybės moksleiviams, o vakarais, savaitgaliais sukuosi su žirgais, – tad laisvo laiko neturiu. Pažiūrėjus iš kitos pusės, galiu sakyti, jog visai nedirbu, nes visa veikla, kuria užsiimu, yra mano hobis. Niekada nieko nedariau, nes „reikia“, ir mano užsiėmimai teikia be galo daug džiaugsmo! Tokia ir buvo pati pradžia – draugai, draugų draugai pasiprašydavo pajodinėti, atsilygindavo morkomis žirgams, o vėliau pradėjau užsiimti individualia veikla, kad galėčiau tuo džiaugsmu pasidalinti ir su kitais žmonėmis. Panašiai yra ir su dėstomais dalykais – gydžiau mokyklos žirgus ir mane pakvietė pas juos įsidarbinti. Kadangi mokyti žmones joti visada patiko, tad specialybiniai dalykai (anatomija, fiziologija, veterinarija) buvo susiję su mano meile žirgams! Viskas vyko savaime ir jaučiu, jog einu savo keliu.
Darbo grafikus susidėlioju taip, kaip patogu, ir jau nebeįsivaizduoju, ką reikėtų daryti, jei būčiau pririšta nuo 8 iki 17 val. vienoje vietoje. Be šių veiklų, turiu rasti laiko šeimai, pasirūpinti savo prieglaudos gyvūnais bei augintiniais. Prieglaudėlės globotiniai taip pat neretai „atima“ mane iš šeimos – dažnai skubu padėti sugaudyti ir gydyti beglobes kates ar priimti niekam nereikalingą žirgą. Visą VšĮ „Kur samanos“ (gyvūnų gerovės parkas, kurio įkūrėja Aušra – aut.p.) veiklos laikotarpį buvau viena ir tik neseniai atsirado pagalbininkės merginos, kurios laikinoje globoje augina po kelias katytes, kol surandame gyvūnams namus. Ši mano globos veikla vykdoma tik namų aplinkoje, kai gyvūnai yra sveiki, o kol jiems reikia gydymo, gyvena klinikų stacionaruose. Svajoju ateityje įrengti atskirą kačių namelį su didžiuliu voljeru, kad globojamos katės galėtų džiaugtis grynu oru, taip pat vietas šunims, žirgams. Neseniai pasipildžiau žemės ploteliu ant kalno, nuo kurio matosi ežeras, kur ateityje bus gyvūnų gerovės parkas – mano jaukios arklidėlės ir VšĮ „Kur samanos“ globos namai. Svajoti niekada nenustoju ir džiaugiuosi, kad mažais žingsneliais pavyksta judėti į priekį.
– Ar prieniškiai domisi jūsų veikla, o galbūt sulaukiate susidomėjimo ir iš kitų miestų?
– Dažniausiai sulaukiu svečių iš Kauno, Vilniaus ir kitų miestų, o prieniškių turiu labai nedaug. Galbūt dėl to, kad miesto žmonėms yra didesnis poreikis ištrūkti atsikvėpti į gamtą, o Prienų žmonės gyvena gamtoje. Mes kartais net ir į pačius Prienus atjojame, Maximoje nusiperkame ledų (juokiasi). Pas mus viskas šalia: išlendi su žirgais iš miško ir jau miestas! Birštonas taip pat yra mūsų mėgiamas miestas, kurį aplankome raitomis.
– Ačiū už pokalbį.

Rimantė Jančauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio A.Ratautės archyvo