Žmonių atmintyje išliko nenugalėtas…

Gyvoji tautos legenda

Vos prieš du mėnesius valstybės vadovų panteone, Antakalnio kapinėse, buvo iškilmingai paminėtos vienos ryškiausių pokario ginkluotojo pasipriešinimo asmenybių – 1949 m. Vasario 16-tosios Deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių metinės.

O gruodžio 6 dieną Birštono viešosios bibliotekos iniciatyva birštoniečiai buvo pakviesti į tragiško likimo paskutinio partizanų vado atminimo vakarą Birštono kurhauze. Jo įžanginėje dalyje buvo parodytas režisierės Danguolės Bunikienės režisuotas kino filmas „Nužudytas, bet nenugalėtas“. Taip pat pristatyta nauja Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės knyga-albumas apie tėtį „Adolfas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“.
Partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė susirinkusiesiems papasakojo apie dramatišką Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo ir kovų kelią, pasidalino savo vaikystės prisiminimais apie tėtį, nelengvus slapstymosi metus, apie tai, ką jam ir šeimai teko iškentėti ir paaukoti ant laisvės aukuro. Į savo naujausią knygą autorė sudėjo tėčio biografijos faktus, dokumentus ir unikalias istorines nuotraukas. Joje – aštuoni skyriai.
Nedaug kas žino, kad A.Ramanauskas gimė JAV. Jo tėvai, abu kilę iš Dzūkijos, į šią šalį išvažiavo uždarbiauti, svetur ir susituokė. Į gimtinę Lazdijų krašte sugrįžo senų tėvų kviečiami perimti ūkį. Pirmoji albume – Adolfo, dar mažo berniuko, fotografija iš laikotarpio JAV, toliau – jo vaikystės, mokslo metų Alytaus gimnazijoje, studijų Klaipėdos (vėliau – Panevėžio) pedagoginiame institute, Kauno karo mokykloje, darbo Dzūkijos mokyklose, partizaninio karo fotografijos. Dalį jų, gulėjusių slėptuvėse žemėje, surado iš lagerio grįžusi žmona ir bendražygė Birutė (partizanė Vanda). Kitas Auksutei patikėjo garbaus amžiaus žmonės, buvę Vanago studijų draugai, mokiniai, artimieji. Kai fotografijos sugulė į albumą, jis sulaukė didelės reakcijos, ypač iš jaunų žmonių, kurie panoro susirasti daugiau informacijos apie skaudžius pokario įvykius ir partizaninę kovą.
„Archyvinės fotografijos turi savo kalbą, – įsitikinusi Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. – Jose atgyja ir kitų žmonių, pavyzdžiui, Vanago bendramokslių, gyvenimo istorijos. Giminės juos atpažįsta, pasakoja savo prisiminimus.“
Albume yra ir nuotraukų iš Adolfo Ramanausko-Vanago įamžinimo vietų, jam skirti paminkliniai akmenys ir kiti atminimo ženklai – tai žmonių pagarbos ir pasididžiavimo išraiška. Albumą baigia skyrius „Paskutinė kelionė“, kuriame panaudotos nuotraukos iš laidotuvių – į paskutinę kelionę Adolfą Ramanauską-Vanagą palydėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių bei aukščiausi Lietuvos valstybės vadovai.

Partizano dukra A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, visą gyvenimą paskyrusi tėvo veiklos tyrinėjimams, be šios knygos, yra išleidusi dar 8 knygas laisvės kovų tema. Ji prisidėjo ir kuriant minėtą filmą apie žymųjį partizanų vadą. Režisierė kalbino ne tik partizano dukrą, bet ir kitus gyvus A.Ramanausko amžininkus, kurie galėjo autentiškai paliudyti, koks jis buvo, tarp jų – ir garbaus amžiaus brolį Albiną. Pateikiami ir istoriko dr. Arvydo Anušausko komentarai apie Lietuvos partizanų vadą.
Istoriko Arvydo Anušausko teigimu, Pietų Lietuvos partizanų vadas buvo disciplinuotas, laikytis drausmės ir karinio statuto reikalavo ir iš kitų partizanų. Pats nevartojo alkoholio ir partizanų būriuose buvo įvedęs sausą įstatymą. Dešimt metų gyvenant pogrindžio sąlygomis – be namų, nuolatinėje neži-nioje, jaučiant grėsmę, žūstant bendražygiams – pasitikėjimas buvo viena iš svarbiausių vertybių. Prie partizanų šliejosi įvairaus plauko asmenys, kurie savo elgesiu diskredituodavo partizanus, todėl A.Ramanauskui-Vanagui teko organizuoti ir karo lauko teismus. A.Anušauskas pabrėžė, kad savivaliauti nebuvo leidžiama, nuosprendžius išimtinai priimdavo vadovybė.
Partizano dukra Auksutė pasakojo, kad A.Ramanauskas-Vanagas, inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus, pats ginklą naudojo itin retai, tai patvirtina ir žinomas faktas. 1951 m. iš partizano Juozo Lukšos gavęs kelis šovinius, juos nešiojosi iki 1956-ųjų, kuomet buvo sulaikytas. Pats dalyvavo vos septyneriose ar aštuoneriose kautynėse, tačiau pasižymėjo, kaip geras strategas ir organizatorius, gebantis įkvėpti kitus partizanus, tikintis labiau žodžio, nei ginklo galia. Pogrindinėse partizanų spaustuvėse buvo išleista apie 80 pavadinimų laikraščių, kai kurių tiražas siekdavo net šešis tūkstančius.
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė savo pasakojime atskleidė ir A.Ramanausko-Vanago žmogiškąją pusę, mylinčio vyro ir tėvo paveikslą. Partizanaudamas jis sukūrė šeimą, ir su žmona nuolat palaikė ryšius, nors jiems teko ne kartą keisti gyvenamąsias vietas. Abu buvo susekti ir kartu sulaikyti Kaune per enkavėdistų kruopščiai surengtą operaciją, žiauriai kankinti. Žmona Birutė ištremta į Sibiro lagerius, o partizanų vadas Adolfas nuteistas sušaudyti, nuosprendis įvykdytas 1957 m. lapkričio 29 d.
Auksutė prisiminė, ką reiškė būti partizanų dukra. Ją pasiaukojamai slapstė Lietuvoje likusi senelė (mamos mama), mergaitė gyveno vis kitose vietovėse, vadinosi skirtingais vardais. Jai į atmintį ypač įsirėžė epizodas, kai senelė, prisidengdama vykusia kūlimo talka, ją iš apsupties išnešė maiše su šiaudais.
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė akcentavo, jog be gerų žmonių, partizanų rėmėjų pagalbos nei tėvui, nei jo šeimai nebūtų pasisekę taip ilgai slėptis. O ir vėliau, po kelių dešimtmečių, Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse, jai nebūtų pavykę išleisti pirmosios knygelės apie savo tėtį, partizanų vadą. Pasak jos, 1990 m., kai rašė knygą „Daugel krito sūnų“ ir tikslino kai kurias jos detales, ji su šeima gyveno ir dirbo Birštone. Prireikus nukopijuoti istorines, vienetines, tėvo kovos metus menančias nuotraukas, dešimtmečiais žmonių išsaugotus dokumentus, atsirado žmonių, turėjusių prieigą prie kopijavimo aparatų ir jai padėjusių. Geru žodžiu ji paminėjo ir tuometinį „Minties“ leidyklos redaktorių Kęstutį Trečiakauską, kuris, nepasiduodamas spaudimui iš šalies, gasdinimams, išspausdino šią knygą. Išleista beveik 20 tūkst. egzempliorių tiražu, ji buvo graibstyte išgraibstyta, nes Nepriklausomybės priešaušryje žmonės buvo išalkę tiesos.
Atminimo vakare dalyvavęs kraštietis Vytauto Didžiojo šaulių II rinktinės Kauno 202 kuopos vadas Julius Proškus suintrigavo savo pasakojimu apie Stakliškių krašto partizanų rėmėjų mokytojų Narvičių šeimą. Jonas Narvičius, kartu su A.Ramanausku-Vanagu dirbęs Alytaus mokytojų seminarijoje, ėjo Stakliškių progimnazijos direktoriaus pareigas ir partizanams teikė žinias apie rengiamus puolimus ir kratas. O jo žmona dirbo Vyšniūnuose, kur po pradinės mokyklėlės grindimis buvo įrengtas partizanų bunkeris. J.Proškaus teigimu, šioje slėptuvėje galimai lankėsi ar slėpėsi ir partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas. Bunkerį išdavus ir išaiškinus šios šeimos ryšius su partizanais, vyras ir žmona buvo nuteisti po 25 metus lagerio. Narvičiaus tėvas buvo aršus Stakliškių stribas, pasakojama, kad, sužinojęs apie suimtą sūnų, išsitraukė naganą ir pats veržėsi jį nušauti. Tokių istorijų galima papasakoti ir daugiau… Tai, anot J.Proškaus, tik patvirtina, kokia susiskaldžiusi, skirtingų politinių pažiūrų ir vertybių besilaikiusi buvo to meto visuomenė.
Šaulys pasakojo apie Prienų rajone, Verknės girininkijoje, Gojaus miške, esantį Lietuvos partizanų bunkerį, kuris neseniai buvo atstatytas ir įtrauktas į Kultūros pa-veldo objektų sąrašą. Prie jo organizuojami pėsčiųjų žygiai, lankosi jaunimas, vyksta laisvės kovų ir šiame miške žuvusių partizanų minėjimai, dažnai uždegamos žvakelės. Iki šv. Kalėdų šioje vietoje turi būti pastatytas granitinis paminklas, jį pašventinti planuojama 2020 metų vasario 16-ąją. J.Proškus pakvietė birštoniečius aplankyti šią atmintiną vietą. Jo tikinimu, šauliai dės visas pastangas, kad istorinė atmintis būtų atkurta ir išsaugota.
Už įsimintiną istorijos pamoką svečiams padėkojo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Norintieji galėjo įsigyti knygą „Alfonsas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“.
Dalė Lazauskienė