Kas kenkia žemdirbio tikrovei

Šalies politikai kaltina žiniasklaidą, jog pastaroji viešumoje suformavusi neigiamą žemdirbio įvaizdį. Esą šis mokesčių lengvatomis naudojasi, išmokas gauna, brangiais visureigiais važinėja ir dar protesto akcijomis grasinasi. Tikras visuomenės priešas. Manding, panašios nuomonės laikosi ir vakarykščiai žemdirbiai, ketverių metų laikotarpiui tapę vilniečiais.
Pastaruoju metu žiniasklaidos atstovus klausimais ir nusiskundimais atakuoja kaimo žmonės, sąmoningai ar įvykiams susiklosčius tapę ūkininkais, verslininkais, amatininkais. Visų jų ateitis – dirbamos žemės lopinėlyje, varomoji jėga – išmintis ir kantrybė. Kaimas – tai maisto bankas, valstybės maitintojas. Pykštelės koks nors Astravas, neliks prekybos tinklų. Ką valgysime rūsiuose ar žeminėse tupėdami? Deja. Ne kokia nors išorės agresija, o saviškiais buvę vakarykščiai išmokomis ir jas lydinčiais teisės aktais, reglamentais bei sankcijomis pančioja kaimo žmonių valią ir atima ateities viziją.
„Galbūt mūsų genuose užkoduota baudžiauninko priklausomybė“, – svarsto mišraus ūkio šeimininkas, per keletą dešimtmečių išpuoselėjęs pieno gamybos verslą, į rinką tiekiantis ne žaliavą, o pagamintą produktą. Olandas kiekvieną rytą vakarą savo ūkyje sulauktų pirkėjų, dviračiais atvažiuojančių iš aplinkinių kaimų ir miestelių. Autobusas turistų maklinėtų po jo fermą, pieno perdirbimo cechą, glėbiais pirktų sūrius. Lietuvis ūkininkas, taip pat laikantis karves, gaminantis sūrius, per metus sulaukia bene šimto valstybės tarnybų tikrintojų antpuolių. Lietuvoje liūdnai juokaujama: piktas kaimynas – nereikia šuns. Kupiškio, Skuodo, Šilutės, Šakių, Kauno ir kitų rajonų pieno ūkių savininkai, su dideliu pasiaukojimu šeimomis dirbdami 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, turi po tokį „sargybinį“. Kažkur kažkuo buvęs miestietis šalia ūkininko, nusitiesusio gerą kelią, susitvarkiusio laukus, įsigyja pusę hektaro žemės, pasistato poilsiui skirtą sodybą, susikuria kokią nors visuomeninę organizaciją ir jau tada laikykis, kaimieti. Pasirodo, atvykėlis dar ir ūkininkas su visais pažymėjimais. Kai reikia, jis oho kokiam visuomenės interesui atstovauja. Atranda ir pritariančiųjų: nereikia pieno ūkių, nes karvės didina oro taršą, nereikia žvėrelių fermų, nes neužtikrinama gyvūnų gerovė. Neliko linų, lietuviškų kiaulių, tuoj neliks cukrinių runkelių – visko, kas teikė kaimui pajamų ir nepriklausomybę. Ir nejauku sakyti, jog tam pasitarnavo saviškiai, visuomenininkai.
Grįžtu prie ūkininko minėtųjų genų. Kai caras panaikino baudžiavą, atsirado daug nelaimingųjų kumečių, pasiilgusiųjų tijūno lazdos. Prisimenant Joną Biliūną, juk lupdavo prievaizdas tada ne šiaip sau, o kumečiams gero norėdamas. Nepriklausomybės kovų savanoriai už pasiaukojimą gavo žemės, tapo ūkininkais. Okupuotos šalies mokykla vėliau pusę amžiaus vaikams į galvas kalė, jog tai buvo buožės, darbo žmonių išnaudotojai. Rašytojai, vieno diktatoriaus pavadinti „žmonių sielų inžinieriais“, formavo kolūkiečio įvaizdį, nors jo esmė buvo tas pats kumetis. Dabar filosofai eskaluoja lietuvio mentaliteto sąvoką, kurioje telpa ir baudžiauninko, ir kolūkiečio turinys. Norėtume būti geresni sau ir artimui, priartėti prie vidutinio europiečio, tačiau mus pančioja paveldėta savastis.
Prieš porą dešimtmečių politikai buvo užsimoję sukurti lietuvio įvaizdį, net pasamdė grupę specialistų su profesoriumi priešakyje. Tik nelaimė – prašalaičiai rado garbųjį įvaizdžio formuotoją Palangoje miegantį ant suolelio. Dėl nederamos vadovo būsenos buvo išformuota visa specialistų grupė. Vėl gyvename be įvaizdžio.
Politikai visuomenei aiškina – mes esame jūsų, prigimtinių kaimiečių, atspindys. Jūs rinkote ne geresnius, bet panašius į save. Idealų nėra: arba protingas, arba gražus. Pastarasis argumentas lemia reitingus.
Per keliolika narystės ES metų Briuseliui juodu ant balto rašėme ir ne kartą garsiai sakėme, kad esame europiečiai, bet kitokie. Mus diskriminuoja bendrijos ir nacionalinės valdžios atstovai, o turėtų globoti, patarti, užjausti. Lietuvos žemės ūkyje dirba 60 proc. pensininkų, nes jaunimui verslas nepatrauklus. Ar ne žiniasklaida kalta, kad suteikia tribūną emigrantams, kurie svetur užsidirbtus pinigus investuoja Tėvynėje, bet, neišlaikę valstybės tarnybų komisijų ir patikrų, apsisuka atgal? Žemdirbys neieško kompromisų su įstatymais ir sąžine, jis sako, kad šiandien karalius nuogas. Galbūt politikams magėtų susigrąžinti „valdomą demokratiją“, laikus, kai spaudos organas priklausė valdžios institucijoms. Kolega, buvęs tuometės žinių agentūros ELTA korespondentas, pasakojo, kaip paskambinęs telefonu diktuodavo kolūkio pirmininkui, kiek jis suarė, pasėjo ar prikūlė. Kasmet būdavo anksčiau, daugiau ir pan. Tokia buvo tuometės vienintelės partijos politika. Neigiamų pranešimų pasitaikydavo tik rajonų laikraščiuose.
Prieš keletą metų naujai išrinkti parlamentarai pareiškė pageidavimą žiniasklaidoje skelbti tik geras naujienas. Visuomenėje tai buvo sutikta kaip iš kaimo atėjusių žmonių svaigulys. Šiandien skaitytojas ar žiūrovas geba arba mokosi atsirinkti naujienas, nes jos gali būti ne tik skirtingų pakraipų, atspalvių, bet ir netikros. Viešumoje sklando informacijos apie nuomonių formuotojus („influencerius“), kurie už tai gauna nemenkus atlygius. Jų veiklos laukas – socialiniai tinklai, užsakovai – pramogų pasaulio atstovai, verslininkai, politikai. Spėjama, jog būtent šioje paralelinėje erdvėje kilo ir gerovės valstybės idėja. Kaimo žmogui, žemės ūkio verslui ten vietos nerasta.
Gerokai pelėsiais ir kerpėm apaugusi „prasigėrusio kaimo“ tema. Porą dešimtmečių ji buvo eskaluojama iki beskonybės. Reiškinys paveldėtas iš laikotarpio, kai laikraščiuose visos žinios buvo tik teigiamos. Šiandien ūkininkai viešai kalba, jog valstybė savo išmokomis sukūrė armiją darbingų bedarbių. Kaime jie nuo labo ryto būriuojasi prie parduotuvių, iš valdžios reikalauja socialinių būstų ir atitinkamų paslaugų. Jie puikiai žino apie Baltoje knygoje deklaruotą gimstamumo didinimo kaime siekį. Darbingų bedarbių „spektakliai“ maitina ir kai kurias skandalais grįsto populiarumo siekiančias žiniasklaidos priemones.
Susikūrusios bendruomenės rengia projektus, už bendrijos ir valstybės lėšas iš mirusiųjų kelia buvusių kultūros namų, vaikų darželių, pradinių mokyklų, medicinos punktų pastatus. Daugiafunkciai centrai gal ir gera investicija, tačiau žiemą juos reikės šildyti, tiekti elektrą, vandenį, o projekto pinigai jau bus pasibaigę, entuziazmas taip pat.
Kaimyno skundų ir valstybės revizorių kankinamas ūkininkas neketina trauktis iš kaimo, nes galvoja apie ateitį. Į jo vietą miestietis neateis, fermose įrengti robotai žmogaus nepakeis. Visi nori gyvo kaimo, kuria vizijas, tačiau aukotis pasiryžusiam ūkininkui padėti neskuba. Ekonomistai aiškina, jog kaimo verslas privalo gyventi pagal rinkos dėsnius: produkto kaina nepadengia jo gamybos kaštų – imkis kitos veiklos arba suvis atsisakyk verslo. Pasak vieno politiko, vartai į užsienį atverti ne tik medikams.
Su baltu pavydu mūsų pieno ūkių šeimininkai žiūri į kitoje Suvalkijos pusėje esančius kaimynus: juos valstybė išleidžia atostogų, tam laikotarpiui pasamdo darbininkų. Tik tas pats kaimynas sakosi, jog jo šalyje anksčiau nebuvę kolūkių, o nūnai pats priklauso pieno gamintojų ir perdirbėjų kooperatyvui. Pikto kaimyno jam netekę sutikti. Sekmadieniais visas kaimas drauge eina į bažnyčią, po to į užeigą „Pas Petrą“.
Lietuvos viešojoje erdvėje visas agrarinis sektorius pristatomas kaip nesaikingas trąšų, chemikalų naudotojas, pagrindinių maisto produktų brangintojas. Juk kai prekybos tinkluose pakeliamos pieno ar mėsos kainos, pirkėjams oficialiai paaiškinama: pabrango žaliava. Suprask, jog tas nepasotinamas blogietis – ūkininkas. Tik nėra kam pasakyti, jog pastarasis už žaliavą gauna mažiau, nei patyrė gamybos kaštų. Neseniai mūsų žemdirbių savivaldos atstovai dalyvavo Europos pienininkus vienijančios organizacijos renginyje Italijoje. Visur tendencijos panašios, žaliava pinga, produktai brangsta. Vakarų Europos, Skandinavijos šalių ūkininkų neviltį bando malšinti valstybių vadovų viešas dėmesys agrariniam sektoriui, paramos galimybių paieška. Mūsiškiai ūkininkai veltui dairėsi italų parduotuvėse įvežtinių pieno ar mėsos produktų. Prekybos tinklų savininkai paiso viešojo intereso ir galvoja apie ateitį. Praradę savo ūkininką, jie pasirašys mirties nuosprendį verslui.
Lietuvoje tokia misija neįmanoma. Ūkininkai tik spėlioja, kokie susitarimai lydi politikų, prekybininkų, žemės ūkio produkcijos perdirbėjų susitikimus pokalbiui prie kavos. Galbūt jie (susitarimai) lieka „po kilimu“, tačiau ūkininkų interesams ten neatstovaujama. Ylai išlindus iš maišo, lengviausia apkaltinti žiniasklaidą, kuri, kaip jau įprasta, oponuoja valdžiai ir „juodina“ tikrovę.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *