„…sielos maldą eilėmis kalbėsiu“…

…kai ruduo pamažu vilkosi žiemos rūbu, sušilti nuo eilių apie meilę, grožį „Varnelės kepyklėlėje“ susirinko būrelis poetinio žodžio mylėtojų. Ir kaip po nuoširdaus visų pasibuvimo drauge pastebėjo vakarą vedusi Renata Valatkienė, mielai sutikusi įsileisti kuriančius žmones į savo erdvę, „šis pirmas renginukas, pristatant Gintaro Karlausko kūrybą, „Varnelėje“ buvo ne dėl „varnelės“… Tai buvo tikrai jaučiama, nes ir tie, kurie atėjo, atėjo iš širdies, o ne paprašyti ateiti“…

Beje, įdomus ir išskirtinis šis pavakarys buvo dar ir tuo, kad klausėmės poezijos, kurią rašė ir rašo buvęs ilgametis policininkas, ragavęs ir kriminalisto „duonos“, dirbęs tyrėju.
Gintaro Karlausko vaikystė prabėgo klausantis lietuviškos estradinės muzikos, augo jis su maestro Stasio Povilaičio, Kernagio, „Nerijos“, Hiperbolės“ atliekamomis dainomis, kurios, kaip jis mano, ir turėjo įtakos kūrybai. Gintaras yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ bei labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ narys. Kaip sako autorius, pirmieji eilėraščiai buvo parašyti jaunystėje, o vėl pradėjo eiliuoti prieš šešerius metus. Daugiau savo poeziją pradėjo publikuoti socialiniame tinkle facebook maždaug prieš dvejus metus. Paskyroje „Gintaro Mintys Poezija“ galite susipažinti su šio kūrėjo poezija.
G.Karlauskas išleido penkias poezijos knygas: „Gintaro mintys. Iš meilės Tau“, „Ačiū Tau, meile“, knygos vaikams „Atspėk, kas esu“, „Atspėk vardą“, iš kurių naujausia – eilėračių – mįslių rinktinė „Mįslių poezija“. Jis yra almanachų „Apie tave ir tau, tėvyne“, „Kalėdinė giesmė“ ir „Humoro medis 2019“ bei „Apkabinkim rankom pasaulį“ bendraautorius“.
…Eilės keitė viena kitą. „Kai pati skaičiau Gintaro knygą, kažkaip nepajutau tiek, kiek klausydama jo paties skaitančio“, – sakė viena gerbėja. Kita buvo nustebusi, kaip raminančiai veikia buvusio policininko eilės. Įtaigus ir giliai prasiskverbiantis, galbūt ir turėjo įtakos, buvusios specialybės pasirinkimui, žodis paveikus sielai. Ir tai buvo svarbiausia. Ir paliko svarbiausia. Gintaras neslėpė, kad yra parašęs eilių tiesiog facebook jo poezijos gerbėjoms, pagal nuotrauką – stebėdamas, aišku, veidą, akis, žmogaus aplinką. Užklaustas pripažino, kad psichologija buvo neatsiejama jo darbo dalis. Kartais ir eilėse nuskambėjo žodžiai „reikia“ įsakmiai, bet šiltai, su šypsena, rankos mostu. Kaip ir eilėraščiuose- mįslėse, kai autorius suranda betarpišką ryšį su vaikais. Kaip ir susitikimo metu su savo muzikinius kūrinius dovanojusiais Prienų meno mokyklos vaikais, kurie nepabėgo pagroję, o su įdomumu klausėsi. Mįslių poezijos knygelėse kitas puslapis, beje, skirtas spalvinti. Ir kaip ir kitos eilės, mums, suaugusiems, skirtos atrasti kažką tik sau, sušilti nuo žodžio ir galbūt išmokti mylėti žmogų, gamtą, Lietuvą, jos istoriją, save, artimą, taip pat ir vaikams – kad suprastų gamtos ir žmogaus pasaulį iš knygos, kuri moko elementarių vertybių, auginančių mažą žmogų tolimesniam gyvenimui.
…„Ji nuostabi, tai supranti – / Gimtinės savo napamiršk. / Širdy laikyk, nuo blogio gink, / Tėvynei meilės nepamink“, – ragina Gintaras eilėraščiu „Mūsų namai“, kaip ir eilėraščiuose „Mindaugas Didysis“, „Myliu tave, Lietuva“, „Trakų pilis“, „Nemune“ ir kituose kviečia: „Mylėkim mūs Valstybę širdimi“…
Gintaro eilės skamba melodingai, nes jose gamtos detalės ir žmogaus jausmai susipina į vieną…
…Neįprastas ir pirmas pavakarojimas su poezijos autoriumi Gintaru „Varnelės“ kepyklėlėje tebuvo pirmas sušilimas prieš startą tolimesniems šiltiems ir prasmingiems susitikimams.
Palma Pugačiauskaitė