Iš festivalio „Aitvarai“ grįžo ir su „laurais“, ir su rimtu įsipareigojimu

„Ąžuolo“ progimnazijos „Žodžio teatro“ aktoriai iš lapkričio 29 d. Tauragės kultūros rūmuose vykusio respublikinio Klaipėdos universiteto absolventų mokyklinių teatrų festivalio „Aitvarai 2019“ sugrįžo su pluoštu diplomų. Teatras gavo Žiūrovų simpatijų prizą, komisijos buvo išskirtas už žaismingumą, pelnė Ryškiausių pagrindinio ir antraplanio vaidmenų nominacijas, o jo vadovams Irenai ir Kazimierui Drižilauskams skirta KU rektoriaus prof. dr. Artūro Razbadausko padėka.

„Žodžio teatro“ aktoriai su mokytojais I. ir K. Drižilauskais.

Tai dar ne visi respublikiniame mokyklinių teatrų festivalyje „Aitvarai 2019“ nuraškyti „laurai“. „Žodžio teatras“, festivalyje suvaidinęs pjesę „Žaidžiame Pūkuotuko pasaulį“ (pagal A.A.Milną) tarp aštuonių kolektyvų (dauguma atvyko iš Lietuvos didmiesčių) buvo pripažintas geriausiu šių metų mokykliniu teatru ir iškovojo prieš tris dešimtmečius įsteigtą festivalio „Aitvarai“ pereinamąją taurę. Be pagrindinio apdovanojimo, prieniečiai parsivežė ir rimtą įpareigojimą kitų metų lapkritį respublikinį mokyklinių teatrų festivalį organizuoti Prienuose. Iki šiol daugiau kaip dešimt metų šis festivalis vykdavo Klaipėdos universiteto mokomajame teatre ir Klaipėdos dramos teatre, o praėjusiais metais buvo priimtas sprendimas festivalį organizuoti „Eurovizijos“ principu – tame mieste, kurio kolektyvas, komisijos sprendimu, taps geriausiu.

Mokyklinių teatrų festivalis Tauragėje. „Ąžuolo“ progimnazijos teatrui įteikiama Didžioji taurė.

Kol „Žodžio teatro“ vadovai Irena ir Kazimieras Drižilauskai svarsto, kaip reikės susidoroti su būsimais organizaciniais rūpesčiais, kokioje scenoje priimti, kuo svetingai pavaišinti gausų būrį aktorių, teatro dalyviai gyvena pakilia festivalio apdovanojimų nuotaika.
Dauguma jaunųjų aktorių, į mokytojų I. ir K.Drižilauskų vadovaujamus „Žodžio teatro“ ir teatro studijos „Giliukas“ užsiėmimus įsitraukusių nuo penktos klasės, džiaugėsi savo pasirinkimu, noriai pasakojo, ką jiems reiškia ši veikla, kaip juos pakeitė teatro užsiėmimai.
Aurimas, festivalyje apdovanotas už pagrindinio Mikės Pūkuotuko vaidmens atlikimą, kalbėjo, jog teatro pamokos jam padėjo išsilaisvinti, paįvairinti rutiną namai – mokykla – namai, jo kasdienybėje atsirado daugiau nuotykių ir netikėtumų. Taip pat jo kalba praturtėjo naujais žodžiais, tapo raiškesnė, o mokytojai sako pastebintys, kad Aurimui pradėjo geriau sektis pamokose.
Ryškiausio antraplanio vaidmens – Triušio – atlikėjas Rimvydas scenoje vaidina nuo priešmokyklinės klasės ir džiaugiasi, kad turi daug asmeninės laisvės.
Berniuką Kristoferį Robiną suvaidinęs Lukas pripažino, kad teatro užsiėmimai mokykloje jam padėjo įveikti scenos ir viešo kalbėjimo baimę, tapo lengviau bendrauti su kitais.
Tai, kad teatro užsiėmimų dėka išdrąsėjo, ėmė labiau pasitikėti savimi, tapo lengviau apginti savo nuomonę, patvirtino Daumantas, Domas ir kiti kalbinti aktoriai. Mokinių teigimu, mokytojai juos skatina tapti spektaklio bendraautoriais, atvirai reikšti savo nuomonę, siūlyti, improvizuoti.

Su festivalio „Aitvarai 2019“ apdovanojimais.

Spektaklis „Žaidžiame Pūkuotuko pasaulį“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai žaismingas ir lengvas – visi keturiolika aktorių mėgavosi jame vaidindami – visgi, Elžbietos manymu, jis moko, kad reikia siekti to, ko nori, eiti į priekį, nepasiduoti, nors ir nesiseka.
Spektaklio jaunosios režisierės Akvilė ir Miglė teigė, kad, perskaičiusios knygą apie Mikę Pūkuotuką, nutarė pjesei suteikti šiuolaikiškumo, todėl paliko vietos improvizacijoms, netgi kuriant scenografiją. Idėja po idėjos – ir kolektyvas apsisprendė naudoti kuo mažiau teatrinės butaforijos – prireikus jie kūrė „gyvas“ dekoracijas tai aplinkai, kurioje klostėsi spektaklio veikėjų nuotykiai. Svarbiausių vaidmenų atlikimui režisierės rinkosi aktorius pagal jų išvaizdą, charakterį, kitas savybes ir nenusivylė, nes jie savo vaidyba pateisino lūkesčius.
Prieš 25-erius metus po seminaro Anglijoje dramos pamokas „Ąžuolo“ progimnazijoje, tuomet trečiojoje vidurinėje mokykloje, pradėję pedagogai Irena ir Kazimieras Drižilauskai galbūt nė patys nesitikėjo, kad teatras taps jų kasdienio darbo dalimi, mokykloje susiformuos ilgametės teatrinio judėjimo tradicijos. Nors dramos pamokų „Ąžuolo“ progimnazijoje nebeliko, įdirbis persikėlė į popamokinės veiklos būrelius, kuriuos mokiniai noriai renkasi. Teatro studiją „Giliukas“ gali lankyti visi norintieji, o „Žodžio teatras“ orientuotas į aukštesniojo humanitarinio ugdymosi mokinius, galinčius ir norinčius ne tik vaidinti, bet ir analizuoti tekstus, kurti scenarijus, scenografiją, pritaikyti garso efektus, režisuoti.
Mokytojai pripažįsta, kad šioje veikloje reikia didelio entuziazmo, bet, pasak jų, eiti mokyklinio teatro puoselėjimo keliu juos skatina kolegų palaikymas ir pačių vaikų nusiteikimas.
– Bendradarbiaujame su kolegomis iš kitų mokyklų teatrų. Kas antrus metus po Panevėžio J. Miltinio gimnazijos organizuojamo respublikinio jaunųjų dramaturgų konkurso gauname naujų pjesių, tai provokuoja statyti spektaklius, juolab kad ir patys vaikai dega noru vaidinti. Smagu matyti, kaip po trenažo pratimų jie išlaisvina savo vaizduotę, kūną, išlavina kalbą, kitus pojūčius ir lipa į sceną spindinčiomis akimis, tikėdami tuo, ką daro. Darbo procesą galime prilyginti molio minkymui – jo rezultate jaunieji aktoriai atsiskleidžia kaip asmenybės, turinčios savo nuomonę, – pasakoja teatru gyvenantys Irena ir Kazimieras Drižilauskai.
Prieš šių metų festivalį „Aitvarai“ spektaklio „Žaidžiame Pūkuotuko pasaulį“ generalinėje repeticijoje apsilankė buvę mokyklos teatro aktoriai, dabar besimokantys „Žiburio“ gimnazijoje, su kuriais mokytojai pastatė didelio pasisekimo sulaukusį „Atžalyną“. Jie savo jauniesiems kolegoms davė itin vertingų patarimų, todėl, anot mokytojų, per vieną naktį įvyko stebuklas, padėjęs „Žodžio teatrui“ pelnyti festivalio „Aitvarai“ Didįjį prizą.
Teatro mokytojai I.ir K.Drižilauskai per kelis dešimtmečius Prienuose išugdė nemažai teatrui gabių mokinių, tiesa, nė vienas iš jų netapo nei profesionaliu aktoriumi ar režisieriumi. Visgi jiems labai paglosto širdį, kai nuvykę į Vilniaus jaunimo, Operos ir baleto, Kauno dramos teatrus, dažnai susitinka savo buvusius mokinius su šeimomis, jie prieina pakalbėti ir prisimena mokyklos teatre praleistas gražias savo gyvenimo akimirkas.
– Malonu žinoti, kad buvę mūsų mokiniai tapo intelektualiomis asmenybėmis, sąmoningais teatro žiūrovais, mylinčiais ir vertinančiais kultūrą, – džiaugiasi mokytojai.
Dalė Lazauskienė