Europos pieno ūkis krizių kelyje

Justinas ADOMAITIS

„Pasaulyje auga pieno poreikis, plečiasi gamyba, tačiau pienininkystės sektorius susiduria su klimato kaitos bei netolygios rinkos iššūkiais“, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovai Jonas Vilionis ir Eimantas Bičius, neseniai grįžę iš Europos pieno tarybos (EPT) asamblėjos Italijoje, Montikiario miestelyje, netoli Veronos. Europos šalių pieno gamintojai aptarė tarptautinę situaciją ir diskutavo, kaip užtikrinti sektoriaus tęstinumą.

Kur ir kaip pasisuks pieno gamyba
LPGA prezidento J.Vilionio teigimu, didžiausią gyvulininkystės sektorių pasaulyje valdo ir pieno gamybos tendencijas diktuoja penki regionai: Indija, turinti 307 mln. galvijų, Brazilija (238 mln.), Kinija (95 mln.), ES (87 mln.) ir JAV (95 mln.). EPT duomenimis, ES šalių pieno rinka liudija apie karvių skaičiaus mažėjimą ir pieno gamybos augimą. Pavyzdžiui, 2015 m. ES šalyse buvo 23,4 mln. karvių, vidutinis primilžis – 6861 kg, pagaminta 162,9 mln. t pieno, supirkta – 152,8 mln. t. Šiais metais karvių banda sumažėjo iki 22,9 mln., vidutinis primilžis pasiekė 7240 kg, pagaminta 168 mln. t, supirkta 159 mln.t. Ateityje (2021 m.) ES šalyse bus laikoma 22,7 mln. karvių, vidutinis primilžis sieks 7429 kg, gamyba – 170,7 mln. t, bus supirkta 162 mln. t.
Pasak J. Vilionio, pagrindinės renginio temos – socialinis kaimo regionų tvarumas ir atsakinga pieno gamyba. Ypač svarbu didinti pieno sektoriaus atsparumą krizėms, įgyvendinant krizių valdymo instrumentą ES lygmenyje. Pastebėjus pirmuosius krizės požymius, būtina skubiai aktyvuoti veiksmingas priemones. Šios priemonės turi būti nukreiptos į atsakingą gamybą. „Pirmasis žingsnis, sprendžiant prasidedančios krizės problemą, yra rinkos stabilizavimas, aktyvuojant savanoriško gamybos mažinimo programą, – kalba J. Vilionis, – jos esmė – kai ribotam laikui savanoriškai pieno kiekį mažinančiam ūkininkui už tai mokama kompensacija. Nepaprastai svarbu, kad tokia sistema automatiškai įsijungtų, vos pajutus pirmuosius krizės požymius. Tokiu būdu galima išvengti rimtų pieno kainų svyravimų, kurie ūkininkams atneša didžiulių nuostolių“.

Pasikartojančių krizių slenksčiai
LPGA prezidento J.Vilionio teigimu, dabartinės žemės ūkio politikos sistemos trūkumus pastaraisiais metais aiškiai parodė pasikartojančios krizės. Pavyzdžiui, pienininkams dėl šių krizių buvo mokamos mažesnės nei 25 euro centų už kilogramą pieno kainos 2009 m., o jų gamybos sąnaudos viršijo 40 euro centų. 2012 m. kainos vėl nukrito žemiau 30 euro

LPGA prezidentas J.Vilionis pasirašo EPT stende.

centų, o vidutinė kaina ES 2016 m. siekė tik 28 euro centus. Minėtais metais ES ūkininkai gavo tik apie 40 proc. vidutinių ES dirbančiojo pajamų. Tačiau net tokiais vadinamaisiais „įprastais“ metais kaip 2017 m. ūkininkai vis tiek uždirbo tik 46,5 proc. vidutinių ES pajamų.
Pasak J. Vilionio, šie slegiantys skaičiai rodo labai niūrią pieno ūkių ir jaunimo, norinčio perimti ūkius, ateitį. Nepanašu, kad artimiausiu metu ši situacija pasikeis, jauni ūkininkai akivaizdžiai nenori imtis pieno gamybos. Tokius nuogąstavimus išsakė ne vienas EPT asamblėjoje dalyvavęs ūkininkas.
Pranešimuose buvo akcentuojama, jog ES tik 5 proc. ūkininkų yra iki 35 metų amžiaus. Tačiau net ir dabartinė mokama vidutinė ES šalių 33 euro centų pieno kaina vargu ar yra motyvacijos šaltinis, kai patys gamybos kaštai yra didesni nei 40 euro centų už kilogramą. Taip pat negalima pamiršti, kad normalūs rinkos sutrikimai dar labiau sustiprės, kai įsigalios „Brexit“ ir Didžioji Britanija paliks ES. Bendroji žemės ūkio politika taip pat neturi priemonių kovoti su šiuo ar kitais geopolitiniais įvykiais.
Pasibaigus EPT asamblėjos darbui, jos dalyviai aplankė netoli Veronos įsikūrusį pieno ūkį (Soc. Agricola Cascina Motta). Jame laikoma 180 melžiamų karvių, dirbama 140 ha žemės, pieno ferma modernizuota 2016 m. Karves melžia 4 robotai. Vidutinis primilžis – 37 kg per dieną, pieno žaliava – 4,2 proc. riebalų, 3,4 proc. baltymų, mėginiuose somatinių ląstelių nustatyta 270 tūkst., bakterijų – 15 tūkst.

Tvarus ar nuostolingas ūkis
Asamblėjoje Lietuvos atstovas J.Vilionis kalbėjo apie atskirų ES šalių pieno ūkių situaciją, pamatuotus ir perteklinius aplinkosaugos, gyvūnų gerovės reikalavimus. Pavyzdžiui, Nyderlanduose vienam hektarui šalies ploto tenka vidutiniškai 15 karvių, Italijoje – apie dešimt, o Lietuvoje, agrarinėje valstybėje, griežtinami reikalavimai 1 ha laikyti tik vieną karvę. Nyderlandai pasaulyje treti pagal žemės ūkio produkcijos eksportą, Italijoje iš gyvulininkystės gaunama apie 40 proc. viso žemės ūkio pajamų.
Baigiantis EPT asamblėjai jos dalyviai nariai priėmė (ir pasirašė) kreipimąsi į Europos šalių politikus, agrarinio sektoriaus vadovus bei pieno gamintojus „Už atsakingą, klimatui palankią pieno gamybą“.
Pasak LPGA prezidento J. Vilionio, socialine ir ekologine prasme tvarus žemės ūkis paremtas atsakinga gamyba visoje ES bendrijoje. Atsakinga gamyba apima keletą aspektų: anglies dvideginio sulaikymas (pievų ir ganyklų priežiūra), regioninės gamybos ir vietinio vartojimo skatinimas, sąžiningi ir tvarūs prekybiniai santykiai (laisvosios prekybos sutartys, apimančios žemės ūkio produktus, yra probleminės, todėl jų turi būti atsisakoma,

LPGA direktorius E. Bičius italų ūkininko fermoje.

nes prieštarauja sąžiningai, tvariai gamybai. Pieno ir mėsos produktų, kurių pakankamus kiekius pasigamina pati ES, importas reiškia nereikalingą energijos ir transporto išteklių švaistymą, jis nesuderinamas su Klimato susitarime iškeltais tikslais. Be to, tai kenkia kilmės šalies aplinkai), žalingos perprodukcijos vengimas – išteklių tausojimas (pieno sektorių lydi perprodukcijos ir krizės. ES galėtų šias problemas išspręsti veiksmingais krizių valdymo mechanizmais, tokiais, kaip Europos pieno tarybos siūloma Rinkos atsakomybės programa).

Išlikimo sąlygos
EPT asamblėjos Italijoje dalyviai kreipimesi kvietė ES institucijas priimti krizių valdymo mechanizmą, kuris taptų nuolatine ES žemės ūkio politikos priemone.
„Daug diskusijų asamblėjoje sukėlė Europos šalių pieno sektoriaus išlikimo sąlygų paieškos, – kalba J.Vilionis. – Sutarėme, jog regioninę ir tvarią gamybą plėtojantys šeimos ūkiai išliks tik tuo atveju, jei už pieną gaunama kaina padengs jų gamybos kaštus. Tą nulemtų veiksmingas krizių valdymo mechanizmas, padedantis išvengti kenksmingos perprodukcijos, ir sąžiningos bei tvarios prekybos sąlygos“.
LPGA vadovo J. Vilionio pastebėjimu, šiuo metu ūkininkų už pieną gaunama kaina tikrai nepadengia gamybos kaštų, nepadengia net ir tų paslaugų, kurias ūkininkai teikia visuomenei, pavyzdžiui, aplinkai naudinga veikla, draugiška pieno gamyba. Europos šalių gyventojai tikisi, jog žemės ūkio gamyba bus vystoma palankiomis klimatui priemonėmis. Šiame kontekste strategijas ir galimybes būtina aptarti ir derinti kartu su pieno gamintojais. Šis aspektas apima ir sąžiningą susitarimą dėl to, kad už šį svarbų darbą ūkininko patiriami kaštai turi būti padengiami.
Pasak J. Vilionio, EPT asamblėjoje nutarta, jog ūkininkui už pieną mokama kaina turi padengti su pieno gamyba susijusius kaštus: patirtus dėl savo gamybos ir perkamų pašarų, susijusių su gyvuliais (veterinarinės išlaidos, sėklinimas, vaistai ir kt.), pastatų ir technikos išlaikymas, energetika, darbo jėga (darbo sutartys, išmokami ir apskaičiuojami darbo užmokesčiai), kitos bendrojo pobūdžio išlaidos, nuoma, palūkanos, nusidėvėjimas, mokesčiai, bendrosios investicijos.
„Lietuvos pieno sektorius Europoje sudaro apie vieną procentą bendros rinkos, – sako LPGA vadovas J. Vilionis, – tačiau gamybos kaštų ir kainų analizė liudija apie visišką mūsų užribį. Socialiai reikšmingas pieno gamybos verslas visiems matant palengva palieka Lietuvą. Valstybės nepriklausomumo ir krašto apsaugos prasme tai nedovanotina“.