„…tai, kur ir kame esu, yra mano kelias“

Truputėlis istorijos
Žvilgtelėję praeitin, remiantis amžininkų įžvalgomis, patirsime, kad bažnyčia ne tik žmonių dvasinė atgaiva, bet  savotiška kūrybinio gyvenimo vedlė bei kultūros nešėja.
Balbieriškio kraštas visais laikais garsėjo dainingais čia gyvenusiais žmonėmis. Tėvai, o ypač seneliai, mena skaitlingus ir balsingus balbieriškiečių chorus, kuriems vadovaudavo Dievo duotą pašaukimą arba specialų išsilavinimą turėję muzikantai. Apie XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Balbieriškio bažnyčios choras turėjo 50 giesmininkų, į jį būrėsi dauguma  miestelio ir aplinkinių kaimų jaunimas. Vargonininko pareigos buvo ne vien tik atrinkti balsingus žmones į chorą bei pamokyti juos giedojimo gaidų, bet ir atlikti parapijos gimimų, mirimų, santuokos registraciją. Tuo tarpu miestelio gyventojams dalyvavimas po sunkių savaitės darbų chore buvo savotiška dvasios atgaiva, kultūrinės raiškos centras. 
Nepriklausomybės metais bažnyčios bei miestelio kultūriniame gyvenime ryškesnius pėdsakus paliko vargonininkais dirbę V.Malinauskas bei J.Rakauskas, muzikinį talentą turėjo kun. J.Luckus, režisūriniais gabumais pasižymėjo kun. J.Patašius, dirbęs  1937 – 1940 metais. Pastarasis vikaras buvo ypač mėgiamas jaunimo, jis subūrė dainininkų, vaidintojų grupę ir pastatė M. Petrausko operetę „Concilium facultatis“. 
Jauni, skambių balsų, išsilavinę, plačių pažiūrų ir turintys organizacinių gabumų vikarai dalyvaudavo choristų repeticijose, o vargonininkai atitinkamai ir visomis progomis parinkdavo repertuarą, tad nenuostabu, kad šv. Mišių metu skambėdavo  L.van Bethoveno, J. Naujalio kūriniai. Balbieriškio parapijos bažnytinis choras atlaidų bei valstybinių švenčių metu džiugindavo ne tik vietinius miestelėnus, bet ir kitų parapijų gyventojus, nes tais laikais buvę įprasta garsų chorą kviestis pasisvečiuoti svetur. 
Dar ir dabar vyresnieji parapijiečiai  dalijasi prisiminimais, kaip jaunystėje visas jų choras (50 žm.), susėdę į dvi valtis, plaukė žemyn Nemunu iki Birštono, o po to tas valtis persivežė arkliais su ilgabrikiais vežimais. Taip keliaudavę iki Punios ir vėl upe pasroviui grįždavę iki Balbieriškio, ir giedoję ne tik Punios bei Birštono bažnyčiose per šv. Mišias, bet kelionės metu dainavę, skambiais keturbalsiais  džiuginę pasiklausyti susirinkusius Nemuno pakraščių gyventojus.

Aukštos meninės kultūros židiniu Balbieriškio parapijos bažnyčia vadintina ir šiandien. Naujai atstatytoje Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčioje kunigo Remigijaus Veprausko iniciatyva vyksta klasikinės muzikos, jaunųjų atlikėjų, saviveiklininkų koncertai. Kiekvieną sekmadienį ir ne tik skamba pirmojo Lietuvos Respublikos mecenato A.Paukščio dovanoti vokiškieji „Oberlinger GmbH“ firmos vargonai, kuriais vargonuoja Aurelija Varanauskaitė -Sinicienė. Balbieriškiečiai ypač džiaugiasi šios vargonininkės nuoširdžiu darbu dirbant su parapijos chorais. Aurelija gimusi ir augusi Prienuose, turinti muzikinių gabumų. Po ilgų ieškojimų galiausiai savo pašaukimą atrado Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Vokalo įgūdžių lavinimo patirties sėmėsi pas šio meno meistrę Gitaną Pečkytę. Nuo 1996  metų Vilkaviškio vyskupijos prašymu būsimiems muzikos pedagogams buvo sudaryta galimybė įsigyti bažnyčios vargonininkų specializaciją. Paskatinta tuo metu mokykloje dirbusio bažnytinės muzikos dėstytojo kunigo Gracijaus Sakalausko, Aurelija, kaip pati sakė, visa esybe pasinėrė į studijas. Susipažinimas iš esmės su religine muzika, liturgikos pagrindais, patirtys, dalyvaujant įvairiose profesijos veiklose, pažintys su profesionaliais muzikinio meno puoselėtojais ir kita yra toks žinių bagažas, įgytas Marijampolėje, kad Aurelija jį prilygina lobiui. Gavusi paskyrimą po pedagoginės mokyklos baigimo ir padirbėjusi Jurbarko r., Smalininkuose, vargonininkė tęsė studijas LMTA. Vėliau sukūrė šeimą, kartu su vyru Irmantu augina dvi dukras.
Kadais patirta profesinė pažintis su maestro Petru Bingeliu, Kauno valstybinio choro įkūrėju bei jo dirigentu, padėjo įgyvendinti (įprasminti) dar vieną Aurelijos, kaip vokalistės, talentą. Studijų metu pastebėjęs unikalų, plataus diapazono balsą, profesorius be jokių konkursų pakvietė dirbti kartu. Jau 12-tus metus Aurelija turi unikalią galimybę, kaip pati sako, derinti darbą ir malonumą, siekti profesinio meistriškumo. Apie įgytas patirtis, valstybiniam Kauno chorui (Aurelija – I altas) dalyvaujant bendruose pasirodymuose ir projektuose su pasaulinio garso meistrais, kaip Asmik Grigorian, A. Bocelli, M.Caballe, su D.Ibelhauptaitės Vilniaus „City Opera“, ji galėtų pasakoti daugybę valandų. Tačiau Aurelija savo sunkaus darbo nesureikšmina, tik teigia, kad savo srities specialistas turi norėti siekti žinių, nuolat tobulėti ir dalinti savo įgytą patirtį su meile, iš širdies, nesvarbu, kur  dirbtų: ar didžiuosiuose miestuose, ar provincijoje. Ši nuostata atsispindi Aurelijos Sinicienės asmenyje – tai itin aukštos profesinės kompetencijos specialistė, puikiai išmananti liturgiką, profesionaliai vargonuojanti solo, gebanti improvizuoti giesmių ir choralo temomis, tad nenuostabu, kad ir Balbieriškio parapijos choristų nuolatinis vokalo įgūdžių lavinimas repeticijose jau tampa įprastu reiškiniu, o choro kassekmadieninis giesmių atlikimas pritariant vargonams, klausytojus kaskart pakylėja iki dangaus. 
Dainavimo chore sėkmė bei vokalinės kultūros tobulinimas priklauso ne tik nuo vadovo solidaus išsilavinimo bei profesinės ir pedagoginės patirties, bet ir tarpusavio mikroklimato. Pakalbinti suaugusiųjų choro giesmininkai labai šiltai atsiliepia apie vargonininkę – ji nuolat besišypsanti, lengvai bendraujanti, visad pozityviai nusiteikusi, nors ir labai užimta darbais, tačiau repeticijų ir šv. Mišių metu labai susikaupianti, reikli sau ir tuo pačiu kitiems. Aurelija džiaugiasi choristų noru tobulėti, kantrybe ir idėjiniu atsidavimu lankant chorą, o ypač jaunaisiais giesmininkais. Jie giedoti atėjo su vyresniaisiais, tai buvusios trys mergaitės – Lukrecija, Gerda, Emilija, o per metus skaičius choristų išaugo, todėl šiandien jau susibūręs nemažas ir labai darnus jaunimo kolektyvas.
Jaunieji dainininkai noriai dalijosi mintimis apie dalyvavimą chore.  „Man patinka lankyti chorą, nes muzika yra nemaža mano gyvenimo dalis. Giedodamas aš ne tik lavinu savo balsą, repeticijų metu galiu bendrauti su savo draugais, – sako Dominykas, per tuos metus daug išmokęs ir sustiprinęs tikėjimą. 
„Giedant su vyresniųjų choru aš supratau, ką reiškia žmonių bendras noras panaudoti visas savo balso galias suteikiant giesmei grožio ir prasmės. Išmokau labai daug apie sakralinę muziką,“ – kalbėjo Lukrecija. Ji pridūrė, kad visiškai pasitiki vadove, jaučiasi laisvai ir nebijo suklysti, nors iš pradžių ir buvę  nedrąsu. „Ja galima pasitikėti“, „ji man labai miela“, „rūpestinga ir labai gera“, „Ji bando visus ir visada pamokyti, nieko neatstumia“, – teigė ir kiti. Pozityviomis mintimis apie jaunimo choro veiklą dalinosi ir vaikų tėveliai.
– Jaunimas paprastai domisi kitomis veiklomis, kompiuteriniais žaidimais, daug laiko leidžia bendraudami internetinėje erdvėje, tad sūnaus noras lankyti chorą bažnyčioje gal kiek ir sutrikdė, bet nenustebino, nes Dominykui patinka dailė, domisi muzika, mokosi groti, – sako Dalė  Akamauskienė, jos teigimu, sūnaus apsisprendimą dalyvauti chore vertinanti labai teigiamai. Jai patinka tokia veikla, kur jaunimas skatinamas atrasti naujų užimtumo ir bendravimo formų.  
Vitalijos Marčiulaitienės nuomone, labai svarbi vadovės savybė pastebėti kiekvieną atėjusį dainuoti vaiką, įvertinti ir atrasti jo individualias galimybes ir duoti startą tolimesniems savęs ieškojimams.  Šv. Mišių metu kiekvienam iš jaunųjų choristų suteikiama galimybė bent keletą posmelių giesmės giedoti solo, kartais pritariant ir instrumentu. Jaunam žmogui tai didelė atsakomybė, bet ir puiki galimybė atsiskleisti.
Vaidas Ulevičius  teigia, kad miestelyje jaunimui nėra kuo užsiimti, tad sveikintina bet kokia panašaus pobūdžio veikla, svarbu, kad tik vaikai tai darytų noriai.
Pakalbinti tėveliai nuoširdžiai dėkoja gerb. Balbieriškio klebonui Remigijui Veprauskui už jaunimo choro subūrimo idėją ir  iniciatyvos paskatinimą. Gerb. kunigas, atsižvelgdamas į parapijiečių pageidavimus, neslepia, kad nebuvo lengva įkalbėti Aureliją, žinant jos užimtumą, dirbti Balbieriškio parapijos vargonininke ir choro vadove. Tačiau sprendimai pasiteisino, ir  lūkesčiai jau davė savo vaisių. 
„Tik dabar vėl pradedu jausti, kad tai, kur ir kame esu, yra mano kelias…“, – sako Aurelija Sinicienė po šv. Mišių, skirtų Šv. Cecilijos dienai paminėti. Jos buvo aukojamos su intencija už Balbieriškio  parapijos choristus lapkričio 24 dieną.
Šventos Cecilijos globos ir Dievo palaimos  Tau, Aurelija…
Ilona Petraškaitė-Mitrulevičienė