Vadovo Antano Degučio atminimui skambėjo jo numylėtos kanklės…

Sekmadienį Skriaudžiuose buvo paminėta ilgamečio Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ vadovo, dainų ir melodijų autoriaus Antano Degučio (1899– 1992) 120–ties metų gimimo sukaktis, į minėjimą sukvietusi jo mokinius ir visus tuos, kuriems kankliavimas ir liaudies muzika yra svarbi gyvenimo dalis. Menant šio krašto šviesuolį, ant jo kapo Skriaudžių kapinėse buvo uždegtos žvakelės, Šv. Lauryno bažnyčioje aukotos šv. Mišios, jo garbei skambėjo kanklės.
Skriaudžių laisvalaikio salėje vyko prisiminimų popietė ir koncertas, kuriame daugiausia ansamblio vadovų Prano Puskunigio, Antano Degučio, Jauniaus Vyliaus lietuvių liaudies kūrinius atliko ansamblis „Kanklės“, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kankliukai“, vaikų folkloro ansamblis „Užnovietis“ iš Griškabūdžio. Beklausydamas savo pasekėjų, nuo scenos, iš nuotraukos, regis, šypsojosi ir pats A.Degutis. Jis gali ilsėtis ramybėje, žinodamas, jog jo indėlis, puoselėjant senąsias kanklių muzikos tradicijas, nepražuvo, o meilė senajam lietuvių liaudies instrumentui pasidaugino jo mokinių širdyse.
Pažinojusieji Antaną Degutį galėjo jį vėl prisiminti gyvai iš parodytos filmuotos medžiagos – vienoje televizijos žurnalo ištraukoje vadovas nufilmuotas su jaunaisiais kanklininkais, besiruošiant Dainų šventei, kitoje – jau apibendrinantis savo nueitą kelią ir kūrybą, skaitantis mylimiausius savo eilėraščius „Skambėkite, kanklės“, „Gegužės dovanos“, „Mano tėviškė“ ir prieš kamerą mėginantis vėl „prašnekinti“ savo senąsias kankles. Apie buvusį glaudų šio žmogaus ryšį su šiuo instrumentu galima spręsti ir iš jo parašyto eilėraščio eilutės: „O jūs, kanklės, numylėtos…“, ir iš to fakto, kad iki pat mirties jis nenorėjo skirtis su jam brangiomis, 1920 metais pagamintomis kanklėmis.
Kolektyvui A.Degutis vadovavo du kartus. Pirmą kartą – nuo 1920 iki 1928 metų, kai pakeitė vargonininkauti išėjusį savo mokytoją Praną Puskunigį. A.Degučio pirmtakas paliko gerą įdirbį – atgaivino suvalkietiškas kankles, muzikavimo jomis tradicijas, davė didelį impulsą kankliavimo sąjūdžiui visoje Lietuvoje.
Antrą kartą prie kolektyvo vairo stojo 1956 – 1978 metais, paragintas Skriaudžių septynmetės mokyklos direktoriaus Kazimiero Orlausko, taip pat mokė kankliuoti ir vaikus. Apie sudėtingą A.Degučio gyvenimo kelią susirinkusiems papasakojo buvęs jo mokinys LMTA Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros docentas Vytautas Alenskas.
Skaityti ir rašyti iš prasimokslinusio tėvo, buvusio Suvalkų gubernijos raštininko, išmokęs Antanas Degutis lankė Veiverių mokyklą, vėliau perėjo į Skriaudžių pradžios mokyklą, kur bendravo su P.Puskunigio vaikais. Iš jų išgirdęs apie tai, kad P.Puskunigis groja kanklėmis, pasiprašė pamokyti ir jį. Skambinti jomis pradėjo būdamas vienuolikos metų. Siekti mokslo jam nebuvo lemta, studijos Veiverių mokytojų seminarijos paruošiamajame kurse nutrūko dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, seminarija buvo evakuota į Voronežą. Susiklosčius nepalankioms šeiminėms aplinkybėms – mirus tėvui, o broliui pasitraukus į JAV – Antanas privalėjo rūpintis ūkiu, kuris karo metais buvo nuniokotas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo A.Degutis perėmė vadovavimą kanklininkams, jie buvo kviečiami į vakarones, pagroti po vaidinimų, dalyvavo antrojoje Pavasarininkų dainų šventėje. Ansamblio repertuare pradėjo atsirasti jo kūrybos dainų ir šokių. Eilėraščius apie gamtos grožį, tėvynės meilę, žmonių tarpusavio santykius, jausmus jis pradėjo rašyti dar vaikystėje, beganydamas gyvulius. Kaip vėliau sakė, tai buvo jo gražiausios vaikystės dienos.
Sukūręs šeimą, A.Degutis pasitraukė iš ansamblio ir į jį, kaip vadovas, sugrįžo pokariu, jau būdamas pensijoje. Ansamblio pagrindą sudarė senieji muzikantai, o 1962 m., mokyklos direktoriaus K.Orlausko iniciatyva, A.Degutis pradėjo mokyti kankliuoti mokinius. V.Alensko teigimu, ši muzikalių vaikų grupė galėtų būti laikytina šiandieninių „Kankliukų“ ansamblio ištakomis. Gausėjo repertuaras, susibūrė šokėjų grupė, ansamblis skynė laurus apžiūrose, įrašinėjo kūrinius radijo studijoje, pasirodė televizijoje.
Kaip prisiminė V.Alenskas, atsisveikinimas su kolektyvu A.Degučiui buvo sunkus. Į užtarnautą poilsį jis išėjo būdamas 78 metų. Šias pareigas perėmė ansamblio įkūrėjo P.Puskunigio sūnus Leonas. A.Degučiui pašlijo sveikata, buvo amputuota koja, visgi jis rado jėgų gyventi toliau, atsidėjo kūrybai, savo užrašų tvarkymui. Paskutiniais metais, gyvenimui riedant į pakalnę, ligonio dvasią tepaguosdavo kanklių muzika, su ja jis buvo palydėtas ir Anapilin…
Visgi kanklės gyvos ir toliau liudija gyvenimą ne tik unikalias kankliavimo tradicijas tęsiančio ansamblio „Kanklės“ ir jo vadovės Elenos Sakevičiūtės dėka. Auga imlus ir muzikalus jaunimas, kuris prisijaukinęs kankles. 2008 metais įkurtas vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kankliukai“ su vadove Vilma Pučkiene atliko keletą savo krašto dainų, tarp jų – ir užrašytų iš Adelės Kazlauskienės, kanklėmis pagrojo ir du naujausius ansamblio kūrinius – A.Degučio valsą „Svajonėlę“ ir polką „Bitutę“. V.Pučkienės teigimu, vadovas buvo subūręs ir šokėjų grupę, todėl „kankliukai“, tęsdami tradicijas, pašoko „Dirižablį“.
Buvo gražu pažiūrėti ir miela pasiklausyti, kai scenon sugužėję ansamblio „Užnovietis“ nariai pristatė labai įvairią savo programą. Joje pasirodė ir gausi kanklininkų sudėtis, – ir šmaikštūs šnekoriai, ir skardžiabalsiai dainininkai, ir šokėjai.
Baigiamajam šventės akordui scenoje kartu su kitais kanklininkais kankles į rankas paėmė ir svečiai – doc. Vytautas Alenskas ir buvusi ilgametė „Kanklių“ vadovė Onutė Patronaitienė.
Onutė pasakojo artimai bendravusi su A.Degučiu, todėl gavusi pavartyti jo visą gyvenimą rašytą atsiminimų ir eilėraščių sąsiuvinį. 2006 metais savo pastangomis ji išleido nedidukę knygelę, į kurią sudėjo A.Degučio biografiją ir kūrybą. Ši knygelė padauginta vos dešimčia egzempliorių, todėl O.Patronaitienė vylėsi, kad galbūt atsiras rėmėjų, kurie šį leidinį perleis iš naujo.
Renginyje dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis padėkojo organizatoriams už tai, kad Skriaudžių kraštas išlieka suvalkietiškų kanklių lopšiu – jame jau 113 metų garbingai nešamas „Kanklių“ vardas. Jo teigimu, ansambliečiai gražiai pagerbia buvusių savo vadovų atminimą. Anksčiau buvo paminėta kanklininko, kanklių meistro Jurgio Alensko 100 metų sukaktis, o kitąmet sukanka 160 metų nuo ansamblio įkūrėjo Prano Puskunigio gimimo.
Ansambliui „Kanklės“ vadovaujanti Elena Sakevičiūtė turi planų atgaivinti buvusį kanklių muziejų, kuriam eksponatų sukaupta pakankamai, taip pat planuoja pradėti edukacines kankliavimo programas.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *