Įtraukianti „Sūduvos girių“ istorija

Lapkričio 14 d. į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką susirinko tikslinė auditorija – buvę ir esami miškininkai, žmonės, besidomintys Lietuvos miškų istorine raida, jų įtaka gyvenamajai aplinkai, visi tie, kuriems svarbus tinkamas miškų tvarkymas ir jų išsaugojimas.
Prieniečius suintrigavo paskelbtas susitikimas su knygos „Sūduvos girios“ (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga) autoriais, eruditais – nusipelniusiu Lietuvos miškininku dr. Algirdu Bruku, prof. Romualdu Deltuvu ir dr. Romualdu Mankumi.
Į knygos pristatymą atvyko du autoriai – miškininkų bendruomenėje itin gerbiamas ilgametis Valstybinio miškotvarkos instituto direktorius, buvęs LR žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministras Algirdas Brukas ir tryliktasis Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų habilituotas daktaras, prof. Romualdas Deltuvas. Juos pristatęs www.miskininkas.eu portalo vadovas ir knygos leidėjas Dainius Šeronas palinkėjo turiningo vakaro su knygos autoriais. Ir iš tikrųjų svečių pasakojimas apie gausiausios baltų genties – sūduvių – apgyvendintos teritorijos miškus, jų raidą nuo I – II a. po Kr. iki 2018 m. buvo labai informatyvus, vaizdingas ir įtraukiantis. Vartydamas tolimos praeities puslapius, A.Brukas pabrėžė, kad senovės lietuviams miškas, medžiai buvo ir šventovė, ir prieglobstis, ir Dievo dovana. Jis teikė viską, kas reikalinga jų kasdienėms reikmėms – statybinę medieną pilims ir namams, žvėris, paukščius, uogas, medų maistui, o vėliau tapo pragyvenimo ir praturtėjimo šaltiniu. Taigi miškų būklei labai didelę įtaką darė žmonių veikla.
Knygos autoriai A.Brukas ir R.Deltuvas papasakojo, kaip keitėsi, buvo įsisavinamos, pritaikomos žmonių reikmėms senovės Sūduvos (kitaip kairiajame Nemuno krante plytinčios Užnemunės) girios, kokios reikšmingos datos ir istoriniai lūžiai lėmė jos gamtinius procesus, kaip buvo formuojama miškų tvarkymo politika, kada prasidėjo miškotvarkos darbai, atsirado teisinis šio sektoriaus reguliavimas.
Iki Valakų reformos vyko stichiškas miškų kolonizavimas, XV a. pradžioje atsirado prekinis miškų ūkis ir šios veiklos reguliavimas įstatymais, atskiros privilegijos, o XVI a. viduryje, Žygimanto Augusto laikais, pradėtas miškų administravimas. A.Bruko teigimu, pirmieji miškų administraciniai dariniai, turėję savo ribas ir apsaugos tarnybas, atsirado Sūduvoje maždaug prieš 550 metų. Birštono dvaro, kurio valdos tęsėsi iki Prūsijos sienos, girininkas, nenurodant jo pavardės, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1528 m. Surašymo metu, 1559 m., daugumoje Sūduvos dvarų, taip pat ir Birštono, jau veikė miškų apsaugos ir medžioklės tarnybos (osočnikai ir šauliai).
Po trečiojo Abiejų Tautų padalinimo XIX a. pabaigoje Sūduvoje buvo įkurtos prūsiško tipo urėdijos, o kiek vėliau Vilniaus ir Kauno gubernijose suformuotos carinės urėdijos, vadintos girininkijomis. Jos veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
1918 m. pabaigoje buvo įkurtos pirmosios lietuviškos urėdijos su jų struktūriniais padaliniais – girininkijomis. Jos funkcionavo 99 metus. Nuo 2018 įgyvendinta nauja radikali miškų valdymo reforma, apjungusi visas buvusias urėdijas į vieną įmonę.
Autoriai knygoje siekė parodyti, kaip, bėgant amžiams, keitėsi krašto miškingumas, kuo svarbūs vietos gyventojams, jų gyvenamajai aplinkai buvo medienos ištekliai ir kitos miško gėrybės, kokia buvo miškininkavimo specifika, miškų ūkio administravimo sistema įvairiais laikotarpiais.
Atsiradus medienos paklausai vietos ir užsienio rinkose, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir Abiejų Tautų laikotarpiais miškai pradėti eksploatuoti intensyviau: nulydomi ir paverčiami dirbamos žemės plotais. Todėl jau XIX a., valdant svetimšaliams, buvo peržengta riba. Nepriklausomybės išvakarėse dabartinėje Lietuvos teritorijoje miškingumas sumažėjo iki 19-20 proc. O tarpukario Lietuvos miškingumas, be miškingesnio Vilniaus krašto, tesiekė 16,7 proc.
Ypač miškai nukentėjo nuo carinės vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet buvo suintensyvinti kirtimai, įrengtos geležinkelių atšakos į miškų masyvus, prie jų statomi gateriai ir medienos sandėliai.
Po Nepriklausomybės atgavimo Miškų departamentas paskaičiavo, kad vokiečiai sugebėjo iš tuometinių valstybinių miškų per trejus metus iškirsti 11 667 169 kietmetrius medienos, kurios vertė siekė 563,2 mln. auksinų (ostmarkių). Paminėtini Prienų urėdijos miškai, kuriuose buvo iškirsta vertingiausia ir brangiausia mediena (apie 1 033 153 ktm), todėl miško ūkis patyrė žalą, skaičiuojamą beveik 45 mln. auksinų.
Įdomu tai, kad sunkiausiu Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu valstybė surado galimybių padėti namus per karą praradusiems gyventojams ir karių savanorių šeimoms, jiems suteikta lengvatų, apsirūpinant kuru ir mediena. 1919 – 1923 m. lengvatinėmis sąlygomis paramą mišku Sūduvoje gavo beveik 18 tūkst. šeimų – karo padegėliai, naujakuriai ir karių savanorių šeimos. Kiekvienai gaisre namus praradusiai šeimai buvo skiriama iki 75 ktm padarinės medienos taksos kainomis su iki 50 proc. nuolaida ir iki trejų metų paskola. Naujakuriams buvo suteikiama iki 90 ktm medienos. Kariai savanoriai malkinę medieną gaudavo nemokamai.
Kaip teigia knygos autoriai, atkūrus nepriklausomą Lietuvą, miškų sektoriuje prasidėjo labai permainingas revoliucinių pokyčių laikotarpis, apimantis tarpukario ir pokario žemės reformas – per jas radikaliai keitėsi miškų nuosavybė, taip pat vyko keletas administracinių pertvarkymų, ūkinių vienetų steigimų bei naikinimų, miškų ūkinės politikos radikalių pertvarkų. Tai buvo susiję su miškininkų personalo formavimu ir jo praradimu per karo ir pokario suirutes bei okupantų represijas.
Knygoje aptariami Sūduvos krašto miškininkų likimai, jiems patekus į sovietinių represijų mėsmalę. Vien tik 1941 m., autorių analizės duomenimis, Lietuvos miškų ūkis neteko 200 darbuotojų. Iš jų – beveik šimtas žuvo (buvo nužudyti suėmimo metu, nuteisti sušaudyti, mirę dėl nepakeliamų sąlygų lageriuose, dingę be žinios ir kt. Represuotųjų sąraše įvardintos ir 25 Sūduvos urėdijose dirbusių žmonių pavardės, tarp jų –ir Prienų urėdijos raštininkas Pranas Liutkaitis, girininkai Antanas Stogys ir Pranas Arnastauskas. Grįžtant frontui, kai kurie miškininkai pasirinko trauktis į Vakarus. Prienų urėdo pavaduotojas Simonas Čiurlevičius 1944 metais atsidūrė Vokietijoje, o po dvejų metų sugrįžęs buvo areštuotas ir sėdėjo lageryje iki 1956 metų. Prienų miškų urėdas Julius Plaušinaitis tais pat metais išvažiavęs į Vokietiją, vėliau persikėlė į Kanadą. Kai kurie miškų tarnybos specialistai savo noru atsisakė darbo dėl galimai politinių priežasčių, tarp jų – ir Prienų urėdijos girininkas Zenonas Koronkevičius, Ivoniškių girininkas Kazys Kvedaras.
Užėjus sovietmečiui, reformų sumažėjo, vyko sistemingas miškų inventorizavimas, kas dešimtmetį buvo sudaromi miškotvarkos projektai, taip pat renkama statistinė miškų ūkio informacija.
Knygos autoriai pateikė nemažai žinių apie miškų administravimą, miškotvarką, miškų būklę, urėdijų darbuotojus ir šiuo laikotarpiu atliktus darbus. Pristatomas ir buvusios Prienų miškų urėdijos kolektyvas, ilgamečiai jos vadovai Juozas Karvelis, Robertas Judickas ir Jonas Koklevičius. Prienų miškų urėdija, kaip savarankiškas vienetas, funkcionavo 1919 – 1947 metais ir 1957 – 2017 m. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1990 m. šalia valstybinio sukurtas privatus miškų ūkis, o 2018 m. iš 42 savarankiškų valstybinių miškų ūkio įmonių – urėdijų – suformuota viena valstybinė urėdija jau su mažesniu teritorinių struktūrinių padalinių, neturinčių savarankiškos įmonės statuso, skaičiumi. Šioje vietoje autoriai baigia savo pasakojimą, apsiribodami laikotarpiu iki šios paskutinės reformos.
Knyga „Sūduvos girios“ (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga) – solidi, per 300 puslapių apimties, gausiai iliustruota nuotraukomis, piešiniais, papildyta senaisiais girių aprašymais, miškų ūkiui reikšmingų senųjų dokumentų tekstais, kartografine ir kraštotyrine medžiaga, etnokultūrinių tyrimų duomenimis, statistinėmis lentelėmis. Šis daug kruopštumo pareikalavęs darbas skirtas reikšmingam jubiliejui – nepriklausomos lietuviškos miškų administracijos ir urėdijų įkūrimo šimtmečiui. Būtent 1919 metais, po ilgos svetimųjų priespaudos Lietuvai tapus nepriklausoma, buvo pradėta formuoti savarankiška miškų ūkio administravimo sistema.
Knyga keliauja per Lietuvos miestus ir miestelius, 1000 egzempliorių tiražas baigia „ištirpti“, todėl negalėjusieji apsilankyti „Sūduvos girių“ istorijos pristatyme Prienuose knygą ras Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos fonduose. Autoriai ir leidėjai tikisi, kad ji bus įdomi ir naudinga ne tik miškų srities specialistams, bet ir plačiajai visuomenei.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *