Gimtieji Norkūnai – panemunės kaimas su istorine praeitimi ir ateitimi

Saliamonė KAMINSKIENĖ
Norkūnai – kaimas rytiniame Balbieriškio seniūnijos pakraštyje. Šiaurine dalimi, smėlėta žemėjančia lyguma, jis remiasi į Nemuną. O ten – gyvenvietė ir kokia rėksminga, klykianti, piktai švysčiojanti sparnais, kai pasirodo katinas, vanagas ar krankliai! Tai – urvinės kregždės-pečelindos. Plikame krante tik urveliai, bet pamėgink pasidomėti, kas juose yra – gausi taip, kad daugiau nelįsi. Katinai dumia net virsdami, nors po kiek laiko ir vėl mėgina sugrįžti.

Norkūnų kaimo žmonės 1960 m. Nuotraukos iš S.Kaminskienės šeimos albumo.

Ir akmuo vandenyje, net du – vienas didelis, kitas mažesnis. Vanduo prie jų švarus, tai merginos tempdavo ten žlugtą perskalbti. Tik taukši kultuvėmis, o paskui vėl į namus, naščiais nešinos, o ant jų užkabintos dvi pintinės, vanduo laša ant blauzdų, bet tai malonu karštą dieną.
Berniūkščiams smagu šokinėti nuo akmens į gelmę. „Tai piemengaliai, dar prisigers“, – pykdavo močiutės, o senelis tik ranka numodavo, nes pats tą patį darydavo.
Kaimas įsiterpęs tarp dviejų upelių. Iš vakarų – Mikasa, turinti net savo tiltą. Ji priima nemažą kiekį vandens iš šaltinių, alksnynėlių, dirvų ir net piliakalnio papėdės. Statūs ir aukšti Mikasos krantai. Apie tiltą dar praeitame šimtmetyje seni seneliukai pypkes pupsėdami porindavo vaikams, kaip Napoleonas juo buvo važiavęs, bėgdamas iš Rusijos, ir dar lobį spėjęs užkasti po piliakalniu, kuris nesurastas iki dabar. Apie tai dar jų seneliai pasakoję, o aniems dar… Bet viskam smalsūs vaikai lobiu nesusigundę, kaip ir pasakomis apie Napoleoną. Pamanyk tik – pilkapius pylė, pinigus slapstė, o kad juos kas buvo radęs, niekas negirdėjo. Berniukams daug įdomiau buvo žiemą leistis rogutėmis nuo dviejų kalnų ir per tiltą pakilti vos ne į trečio viršų, o jei prie pasivažinėjimo prisideda suaugusieji, surišę keletą karukų, tai smagiau nerasi!
Rytinėje kaimo pusėje teka Skardupis, irgi stačiais aukštais krantais, akmenuotas, piktai gurga savo vagoje, ardo krantus ir dar atkakliai kovoja su piliakalniu.
Jeigu pravažiavai tiltą, įveikei du gana stačius kalnus, tai esi aukščiausioje kaimo vietovėje ir priartėjai prie piliakalnių. Jų pašonėje skindavome minkštučius karklų katinukus pavasariais, bėgdavome prie baltuojančių revų, gerte gerdavom jų svaigų kvapą, rinkome žemuoges, grybus, vilkdavome į namus laukines kriaušaites, kurios skaniausios tik sutręšusios, o kur dar beržų sula!
Taigi piliakalniai du: prie Mikasos – pirmas, antras – prie Skardupio panemunėje. Taip pavadino archeologai. Dar 3–8-ame amžiuose ir net anksčiau – 4–3 tūkstantmetyje prieš mūsų erą čia buvusi gyvenvietė. Rasta grįsto kelio liekanų, kapinynas, kai kurie anų laikų daiktai.
Tarkime, kad kažkada seniai, 13-ojo amžiaus pradžioje, gal tik prasidėjus kovoms su Kulmo žemėn atsikrausčiusiais kryžiuočiais, teko susitikti su jais ir panemunių žmonėms.
Galėjo atsitikti ir taip…

Apie autorę: istorinės apybraižos autorė Saliamonė Kaminskienė gimė Norkūnų kaime, baigė Balbieriškio vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete įgijusi istoriko specialybę, dirbo mokytoja A. ir J.Juškų gimnazijoje, Veliuonoje (Jurbarko r.). Rašydama prisiminimus apie gimtąjį kraštą, autorė juos „įvilko“ į beletristinio žanro rūbą, jos pasakojime, kiek leido išmonė, rekonstruota Norkūnų kaimo gili praeitis, jo gyventojų žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais dėl išlikimo, vaizdžiai atkurti veikėjų dialogai bei monologai. Taip pat panaudoti senų žmonių pasakojimai ir spėlionės, iš kur kilo Norkūnų kaimo pavadinimas. Tačiau autorė dokumentiškai tiksli, minėdama vietoves, skaudžius pokario įvykius, konkrečius žmones, šeimas, nukentėjusias nuo „raudonojo teroro“, pasakodama apie dabartinius Norkūnų kaimo gyventojus, puoselėjančius savo sodybas ir mylinčius gimtą kraštą.

* * *
– Skardene, Skardute! Neklaužada tu, nenuorama, tai vargelis – dejuoja Tavutė, išdykėlės auklė. – Nepavysi, nepagausi, jau tokia, tokia!.. Pastovi lazdelę užsigulusi senutė, pabėdoja ir vėl slenka mažosios ieškoti. Nespėja, pavargsta savus metelius beskaičiuodama. Bet kam pasiskųsi? Bajorui? Dar pavarys iš pilies. Kažkada parsivežė ją Mikasė, bajoro žmona, kad padėtų jai būsimą vaikelį paauginti!
Neblogas žmogus Norkūnas. Nemaži žemės ir miško plotai jam priklauso, sutaria su savo žmonėmis. Bet darėsi neramu: tai vienur, tai kitur pasirodė nauji priešai – kryžeiviai. Tai Nemunu plaukia, tai panemunėmis slenka, tai nuo Sūdavijos pusės iš miško pasirodo, užpuola, plešia, žudo, į vergiją žmones išvaro. Pasirodė tie ateiviai ir Norkūnuose. Per vėlai pajuto pavojų bajoras su savo žmonėmis. Užpuolė pirmąją pilį prie Alksninio upelio (taip jis tada buvo vadinamas). Narsiai kovėsi užpultieji, bet neatsilaikė: vieni žuvo, kiti spėjo išbėgioti. Norkūnas slaptu išėjimu prasigavo iš pilies. Kitą dieną įsibrovėliai pasitraukė,

Norkūnų piliakalnis su papėdės gyvenviete (Balbieriškio seniūnija) įrengtas Mikasos dešiniajame krante. Datuojamas I tūkst. Netoliese – vėlesnis Norkūnų II piliakalnis. (Vikipedia duomenys).

palikę smilkstančius nuodėgulius, išsigabenę užgrobtą turtą ir sučiuptus žmones.
Visur ieškojo Norkūnas savo Mikasės, šaukė ją ir savo būsimą sūnelį, bet rado ją giliame duburyje nuskandintą. Likę gyvi sukrovė didelį laužą, suguldė ant jo mirusiuosius, Mikasę pasodino į kėdę ir užkėlė į patį laužo viršų. Meldėsi žynys, šaukėsi visų dievų keršto, verkavo raudotojos, kurstė ugnį vaidilutės. Bajoras tausojo savo žmones, savo Mikasę ir būsimą sūnelį, nors nežinojo, kas būtų gimęs. Norkūnas kasdien ėjo prie gaisravietės, žiūrėjo į upelę, liepė pervadinti ją Mikasa – jo žmonos garbei. Pats apsigyveno antroje pilyje prie Skardupio.
Praslinko penkeri metai, atsigavo nuniokotas kraštas, prisimiršo skaudžios netektys. Kartą bajoras išgirdo juoką – linksmą, vaikišką. Kas čia dabar? Kas gali linksmintis? Atvesti pas mane! Kas drįsta juoktis? – neaišku pasidarė Norkūnui, užmiršęs buvo, kad ir seniau jauni juokėsi, kai reikėjo – liūdėjo.
Drebančia širdimi artinosi prie bajoro mergaitė Varūnė, glaudėsi prie jos broliukas Mingys, pats mažiausias jų šeimoje. Sustojo toliau Varūnė, tokia nuskurusi, palaikį rūbelį apsirengusi, ir broliukas – mažytis, čiuplutis. Tikri vargšeliai! Bajorui net nejauku – tokie skursnos ir dar juokiasi!
– Juokiatės? Iš ko? – paklausė piktokai, o anie tyli, spokso į jį. Tik mažasis pasimuistė, iššoko iš sesers glėbio.
– Aš kaltas! Koja užkliuvo už šaknies, užvirtau, kaktą prasiskėliau, tai ir juokinga, – paaiškino Mingys.
– Ar tau neskauda? Žiūrėk, kraujas, o jiems juokai.
– Aš vyras ir kraujo nebijau, – vėl Mingys.
– Ko ieškot? Šunų ar ko nebijot? – vėl klausė bajoras: jam pasidarė įdomu su jais kalbėtis.
– Kitų nebijom, tik bajoro, nes jo šunys labai pikti, mūsų ožkelę sudraskė, – niekaip nenurimo mažasis. – O dabar mes neturime pienuko.
– Va, kaip! Tėvelis jūsų ką veikia?
– Neturime tėvelio, žuvo aną pilį gindamas, o mamytė serga, – paaiškino Varūnė.
– Mamytė jai liepė rūgštynių pririnkti, o aš uogas renku, mamytei parnešiu, kad greičiau pagytų, – bečiauškėdamas vaikas parodė ant smilgos sunertą žemuogių vėrinėlį.
– Tėvelio koks vardas buvo? – klausė bajoras susidomėjęs.
– Nežinau, – paskubėjo atsakyti broliukas, o sesutė paaiškino, kad Mingys dar tik užgimęs buvo, tai ir nežino, o tėvelį mama vadino tėtuku, žmonės šaukė Brėdikiu.
– Brėdikis! Narsus karys ir medžiotojas buvo! Tai dar ir daugiau vaikų yra? – aiškėjo bajorui.
– Yra. Ilginis ir Globys, už mane jaunesni, – paaiškino Varūnė.
– Jie čia, Skardupyje, su rėčiu žvejoja, – suskubo paaiškinti Mingys.
– Su rėčiu? – juokas Norkūnui. – Ką su rėčiu pagaus?
– Tokių mažų žuvelių anąkart parnešė, tai mamutė vėl liepė prigaudyti, kad sriuba skanesnė būtų.
Susimąstė bajoras: Koks jis nevykėlis! Savo žmones užmiršo! Tuojau pat įsakė atnešti skurstantiesiems maisto, o rytą pats apsilankė Brėdikio šeimoje. Pamatė skurdą, kurio net apsakyti neįmanoma. Labai greitai atsirado būstas pilies pakraštyje, aprūpintas gultais, čiužiniais, patalyne, drabužiais. Džiaugėsi visi, labiausiai Brėdikienė. Vaikai tuojau pritapo prie gyvulių, Varūnė buvo pakviesta pilyje tvarkos žiūrėti, ėmė pačiam šeimininkui patarnauti.

Prienų rajono VVG narių iniciatyva pastaraisiais metais buvo surengtos talkos, kurių metu tvarkytas Norkūnų piliakalnis.

Gyvenimas plaukė toliau. Bajoras pradėjo dažniau lankytis pas kaimynus, medžioklėje dalyvauti. Mažiau prie Mikasos vaikštinėjo. „Gal reikėtų pamėginti kitą žmoną susirasti, jau keli piršliavo savo ar svetimas dukteris. Susilaukčiau sūnaus”, – mąstė. Bet kas gi jam Mikasę atstotų? Kažkodėl vis dažniau jam akyse stojosi Varūnė. Tokia žvitri, greita. Ar ne per jauna? O ką jos motinėlė pasakytų?
Niekas nesutrukdė Norkūnui. Varūnė pati nežinojo gerai ar blogai darė, o mamytė jos iš džiaugsmo netvėrė. Kokia laimė būti šitokio žmogaus žmona! Bajoras dar net 40-ties metelių nebuvo sau priskaičiavęs. Susituokė Norkūnas su Varūne, netrukus susilaukė dukrytės, pavadino ją Skardene. Mergytė augo, greitai stojosi ant kojyčių, pradėjo žingsniuoti.
Tik ir vėl nebeilga buvo bajoro laimė. Varūnė mėgo ir toliau bendrauti su jaunimu, dalyvauti pasilinksminimuose. Buvo labai karšta vasaros diena. Norkūnas buvo išvykęs. Jauni taškėsi ir plaukiojo Nemune. Niekas nesuskubo pastebėti užeinančios perkūnijos. Pakilo tikra audra, pragaras virš upės, lūžo irklai, apvirto nevaldoma valtis, šaukėsi pagalbos trys skęstančios merginos, viena iš jų – Varūnė. Tik vieną iš skendusiųjų pavyko išgelbėti. Grįžęs Norkūnas trankėsi perkūnais, baudė vyrus, kurie buvo palikti namų saugoti, išbėgiojo jo komanda, pasislėpė, kiti visai negrįžo. Skardenė liko be mamos.
Bajoras daugiau nebeieškojo pačios. Vėl dažnai buvojo prie Mikasos, galvojo apie nespėjusį gimti sūnų, kol pamatė, kad jo Skardenė jau visa mergina, tvirta, vyriškai išmokusi gintis nuo užpuolikų, švytuoti kardu, medžioklėse nudobti lokį ar elnią. Ar pajėgs ji tėvo vietoje valdyti Norkūnus? Kaip rasti jai tinkamą vyrą?
Pilies jaunimas gyveno savo laiką. Kitapus Nemuno, Jackonyse, irgi buvo nemažai jaunų žmonių, tokių pat drąsių, atkaklių ir, reikalui esant, narsiai besiginančių nuo priešų. Suplaukdavo jie su norkūniečiais ant salos ir prasidėdavo tikra kovos repeticija, savotiškas turnyras. Vieni ir kiti sugrįždavo prakirstomis kaktomis ar sukruvintomis nosimis. Skardenė irgi ten dalyvaudavo. Tai buvo ne susipykusių kirstynės, tai jėgų išbandymas, kad, reikalui esant, mokėtų nuo svetimšalių apsiginti. Iš jų išsiskyrė Upinis, beveik visus turnyrus jis laimėdavo. Merginos, aišku, stebėdavo tas vyrukų kovas. Laimėtojas ne vienai patiko, Skardenei irgi. Tik jis kažkoks paslaptingas, prastokai apsirengęs, bet vis dažniau pradėjo Norkūnų pusėje lankytis. Šnibždeikos tuojau pranešė bajorui, kad labai dažnai Skardenę kartu su Upiniu mato. Susirūpino Norkūnas, ką gi jo dukrelė veikia, su kuo bendrauja?
„Ar supaisysi 16-mečių protą. Čia ne tas, kurio man reikia“, – ir uždraudė jiems matytis. Niekas nežinojo, kas gi tas Upinis. Rado pintinę su mažyliu išplaukusią ant salos prie Jackonių ir augino visas kaimas. Praminė Upiniu. Niekas jo neieškojo. Kiek gi visokių įvykių tada būdavo? Gal tai kokio didžiūno vaikas, įmestas į vandenį, kad priešams nepatektų? Taip ir užaugo vyrukas, visų vaikas. Parūpo jam Skardenė, bet ar galėjo beturtis suktis apie ją? „Kam turtai, kad tik gražus ir geras“, – svajojo mergina. Bet tėtušis pasakė – ne!
Viena po kitos liepsnojo panemunių pilaitės, kryžeiviai visai įsisiautėjo, verkė žmonės, žlugo jų gero gyvenimo viltys. Dažnokai teko gintis ir norkūniečiams. Smarkoka dar buvo bajoro Norkūno ranka, drąsūs jo būrio vyrai, apsigindavo. Tąkart sunku buvo norkūniečiams. Jeigu ne laiku atskubėję užnemuniečiai, nežinia, kuo būtų pasibaigę. Sužeistas Norkūnas matė, kaip vadovavimą gynybai perėmė Upinis. „O – o – o, kaip narsiai duodasi, kaip gerai nukreipė mūsų ir savo vyrus. Juk mes laimėsime, jau laimime! Tai tik jo, šito pagalbininko, sumanymo dėka“, – galvojo bajoras. – O kas gi ten? Skardenė šalia jo, kakta nudrėksta. Ko gi lenda į mirtį? Ką jau padarysi?
– Ateikit, ateikit. Ką aš jums pasakysiu! Daugiau neprieštarausiu, būkit laimingi. Rūpinkitės Norkūnais. Žinokite, šitas vardas neturi išnykti, pratęskite jį. Tai mano prosenelio Norko taip pavadinta, – paprašė Skardenės ir Upinio, ruošdamasis mirti. Bet nemirė tada Norkūnas, dar ilgai pagyveno, padėdamas jiems savo išmintimi…
***
Ėjo dienos, metai, amžiai. Seniai nebeliko pilių kairiajame Nemuno krante, bet Norkūnų vardas išliko. Kai 1922 m. balbieriškietis žemės ūkio ministeris, prelatas Mykolas Krupavičius paskelbė žemės reformą, Balbieriškio dvaro Norkūnų palivarkas buvo išdalintas žmonėms. Susidarė 26 šeimos naujų savininkų, gavusių žemę amžinam naudojimui, už pinigus, žinoma. Tik vienas iš jų – nepriklausomybės kovų savanoris Juozas Stanevičius – nemokamai.
Žemė – didžiausias tuomečio žmogaus turtas, kurį saugojo, dirbo ir juo naudojosi Ražanskai, Kazlauskai, Tarasevičiai, Laukaičiai, Krilavičiai, Petraškos, Stanevičiai, Vaicekauskai, Baranauskai, Staniuliai, Baltrukevičiai, Paviloniai, Remeškevičiai, Dumbliauskai, Liuizos, Rakauskai. Vieni mažiau, kiti daugiau turėjo žemės, nevienodai susidėjo jiems gyvvenimas, bet kiemuose krykštė vaikai, laukuose ganėsi gyvuliai, klykavo paukščiai.
Žmonės – jie tikri, gyvi kaimo praeities ir šiandienos liudininkai, išgyvenę visokius laikotarpius – apsidžiaugė gauta žeme, vargo statydamiesi namus, gimdydami vaikus, leisdami juos į gyvenimą. Mokesčių našta tarpukariu, baimė dėl ateities pirmuoju ir antruoju sovietmečiu, žmogaus padėties menkumas vokiečių okupacijos metais, artimųjų žūtys karo metu ir po jo, baimė pakliūti į Sibiro lagerius ir tremtį – tai vis norkūniečių įvairių kartų gyvenimo palydovai. Jau beveik nebeliko kam kaime papasakoti, kaip gynėsi nuo šiltinės, kaip žiūrėjo į degančius namus 1944-ųjų liepą, kaip slėpė partizanus po karo. O kas gi dėjosi Stankevičių ir Baranauskų šeimose, kai vokiečiai beržynėlyje netoli jau sudegusių jų namų sušaudė buvusį savanorį Juozą Stankevičių ir du jo sūnus, Kazį Baranauską ir sūnų, Antaną Baranauską – seniūną ir du alytiškius vyrus, tuo metu buvusius pas juos. Už ką? Kas gi šiandien žino? Sako, kad vienas iš jų turėjęs ginklą. Ir laidojo juos visus dar teberūkstant degėsiams ir frontui vos pasislinkus į Vakarus. Ką išgyveno Stasio Petraškos šeima, kai dukra Albina iškeliavo į GULAG’o lagerius, ką jautė Rakauskai, žuvus sūnui ir broliui Juozui, mokytojui, partizanui, o patys buvo vežami į Sibirą, palikę viską, ką turėjo?
Šiandien nyksta Norkūnų kaimas, sugebėjęs atsistatyti po karo gaisro, o dabar nebedaug gyventojų jame belikę. Nors 1922 metais taip laukta žemė vėl sugrįžo tikriesiems šeimininkams, ne visi ją laiko tikrąja vertybe. Kaip ir anksčiau, liko stipriausiu buvęs Rakausko ūkis, dabar – Kazlauskų. Šiuo metu tai pienininkystės ūkis, kurio net šiuolaikinis gaisras nesužlugdė ir kuris apima ne tik buvusius laukus, bet ir kitus ūkelius, kuriuos nuomoja ar nusipirko. Gal senasis Juozas Rakauskas būtų patenkintas anūkės ir proanūkio šeimininkavimu, jei galėtų matyti… O Ieva Kazlauskienė, tikras darbščios kaimo moters pavyzdys Norkūnuose, patrauktų abiem rankom baltutės perkelinės skarutės kampus ir pasakytų: „Tai, vaikeli, kas galėjo pamislyt, kad mano anūkas, Broniuko vaikas, valdys visą Rakausko ūkį. Net sapne nesapnavau.“
Norkūnai – iš žilos senovės atkeliavęs vardas, dar neišnykęs (tą rodo ir šiandieninė rodyklė prie jo) tiems, kurie užaugome ir gyvenome čia. Tai – ir piliakalniai, ir tiltas, ir buvęs kryžius ant kalno prie kelio, kurio neliko platinant kelią, ir linamynio, ir plunksnų plėšymo talkos, ir pradinė mokykla, pastatyta Rakauskų. Tai – ir tvirta buvusi kaimo bendruomenė, susikūrusi jau beveik prieš 100 metų! Ir tiek mažai beliko iki tikrojo Norkūnų atsikūrimo šimtmečio!