Ar reikia kapinėms madų?

Lietuva kaip krikščioniškas kraštas pasižymi savitomis ir išskirtinėmis mirusiųjų pagerbimo tradicijomis. Nuo seno lietuviai itin daug dėmesio skyrė laidojimo apeigoms, vėliau kur kas labiau susitelkė į kapavietes, jų puošybą bei tvarkymą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad kapinės pasitarnauja ir funkcinėms, ir emocinėms reikmėms, o kultūrologų nuomone, jos atspindi tautos kultūrą. Visgi besikeičiantis gyvenimo ritmas diktuoja ir savitas kapų priežiūros tendencijas, kurios neretai daug ką pasako apie šiuolaikinę visuomenę.

Anot socialinių mokslų daktaro, tyrinėjusio Lietuvos kapaviečių ypatumus, Dariaus Liutiko, Lietuvos kapavietės pasižymi ir paminklų skirtumais, ir ploto tvarkymo ypatumais. Senais laikais akmeniniai kryžiai, paminklai buvo statomi tik ant turtingų bajorų ar valstiečių kapų, o dabar tokius paminklus galima pastebėti daugelyje kapaviečių. Mažai jau belikę senovinių medinių ar metalinių kryžių, ką jau kalbėti apie stogastulpius ir koplytstulpius, kurie, beje, yra tradicinis lietuviškas atminimo ženklas. Apskritai, pastebima, jog krikščioniškojo tikėjimo simbolį – kryžių kapavietėse neretai pakeičia kiti simboliai: širdys, knygos, angelai ir kiti atributai.
Sparčiai keičiasi ir kapaviečių tvarkymo įpročiai. Dar prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo puoselėjama sena tradicija kapus apsodinti gėlėmis, krūmais. Jei pasižvalgytume po kapines dabar, pastebėtume, jog tokių kapaviečių lieka vis mažiau. Bene daugiausia vyrauja skaldos akmenėliai ir dirbtinės gėlės. Neseniai rinkoje atsirado 3D grūdinto stiklo antkapiai ar akmens plokštės, uždengiančios visą kapą. Šią tendenciją neabejotinai galima sieti su greitėjančiu gyvenimo tempu, laiko stoka. Prie visuomenės poreikių prisitaikanti rinka siūlo inovatyvius sprendimus ir taip pamažu išstumia senąsias lietuviškas tradicijas. Trumpai tariant, masinės kultūros pikas pasiekė net ir kapines.
Kapinės – tai ne tik šventa vieta, bet ir kultūrinis paveldas, tačiau senoji lietuviška kapų kultūra po truputį nyksta. Autentiškų kapinių, atspindinčių tautos tradicijas, yra, bet jų vis mažėja. Dažniausiai tai būna senosios kapinės ar kaimo kapinaitės. Naujos tendencijos ryškiai matosi ir Prienų kapinėse, kuriose senosios ir naujosios kapavietės skiriasi kaip diena ir naktis. Tiesa, modernizmo banga vis dažniau pasiglemžia ir dar išlikusias senovines kapavietes. Galima teigti, jog prie to itin prisideda emigracija: išvažiavę artimieji neturi laiko tvarkyti kapų, todėl dengia juos įvairiomis plokštėmis, kad neapaugtų žolėmis. Kultūrologai į kapaviečių modernėjimą žiūri skeptiškai, neretai viešai pasisakydami prieš „kičinę“ kapinių kultūrą.
Dirbtinės gėlės, akmens plokštės – visa tai veda prie kapų užmaršties, kai aplankyti mirusiųjų važiuojama tik Visų Šventųjų dieną ar per Vėlines. Gyvename technologijų klestėjimo laikotarpiu, kurios skverbiasi ne tik į gyvųjų, bet ir į mirusiųjų pasaulį. Vis dažniau pasigirsta kalbos apie socialinius tinklus mirusiesiems. Tokių projektų jau esama ir Lietuvoje. Tiesa, vieną privalumą įžvelgti šiose iniciatyvose visgi galima – čia nurodoma tiksli žmogaus palaidojimo vieta, tačiau vargu, ar tai paskatins tradicinių kapinių lankymą. Ypač atsižvelgiant į tai, jog vis daugiau pastangų žmonės atiduoda tam, kad mirusiuosius lankyti tektų kuo rečiau. Bet pastebimos ir naujos tendencijos. Pastaraisiais metais Visų Šventųjų dieną ir prieš ją vis dažniau pastebimos organizuotos grupelės žmonių, kurios rūpinasi seniai apleistais kapais, uždega pagarbos žvakelę pamirštiesiems. Tai daro ne tik pavieniai entuziastai, bet gimstanti tradicija vienija ir firmų, įstaigų žmones.
Šiuolaikinės kapinės pamažu virsta ne mirusiųjų ramybės vieta, bet savotišku gyvųjų parku, kuriame demonstruojama pompastika, čia žmonės vedasi ir augintinius. Pasaulyje jau plinta ir ganėtinai nauja sąvoka „kapinių turizmas“ (kai į kapines vykstama pažintiniais ar rekreaciniais tikslais), kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su modernėjančiu pasauliu ir rinkodara.
Žinoma, žmonės turi teisę tvarkyti ir puošti kapus kaip nori, tačiau, kaip rašė socialinių mokslų daktaras Darius Liutikas, „galima diskutuoti apie tai, kiek paminklo medžiagos pasirinkimas, užrašas, kapo kompozicija yra siekis atspindėti mirusiojo tapatumą, o kiek visi šie elementai yra nulemti pasiūlos ir vyraujančių tradicijų.“ Visgi lietuvių kapaviečių tvarkymo įpročiai daug ką pasako apie pačius gyvuosius, jų gyvenimo būdą ar netgi kitų kultūrų įsikišimą.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *