„Varnelės kepyklėlėje“ apie knygas, gyvenimą, baltą varną ir ne tik…

– Dienelė praėjo nuostabiai su mielais nuolatiniais ir naujais klientais. Mergaitė, penkiolikmetė gimnazistė, jau tapusi mano drauge, kartais beruošianti pamokas, kartais šiaip skaitanti knygą. Trys draugės, skirtingų profesijų, kurias jau galiu vadinti vardais, nors pažįstu vos keletą mėnesių. Jos tapusios ir mano kepyklėlės nuolatinėmis degustatorėmis, turinčiomis savo tvirtą nuomonę. Dvi senjorės, pas mus jau dažnai besilankančios, besidominčios literatūra. Kartais beklausydama jų, išgirstu įdomių dalykų. Nauji klientai – abi kompanijos iš Vilniaus. Kas su reikalais Prienuose, kas šiaip iš Birštono užsuko. Visiems kažkas kažką sakė apie mus, kažkas kažką ragavo ir rekomendavo. Stabteli jaunimas – selfis prie Ignės Zarembaitės paveikslo – Prienų miesto fragmentai vaizduotės inkliuze, ir nuoširdus pažadas užsukti. Šios dienos, jau persiritusios į antrąją pusę, minėtos akimirkos ir yra tai, kas atperka vargą darbe. Suvokimas, kad darai tai, kas patinka, ir nesuvaidintas grįžtamasis nuoširdumas yra aukščiau visko, – ne tik apie savo vieną darbo dieną, bet ir kitomis įžvalgomis apie gyvenimą, literatūrą, baltą varną ir „Varnelės kepyklėlę“, įsikūrusią Laisvės a. 2, Prienuose, mielai dalijosi jos savininkė Renata Valatkienė.

Ima ir kartais nutinka taip, kad žmogus pats save nustebina. Visi mes savyje turime dailininkų gebėjimų, – užklausta apie paveikslą, puošiantį kepyklėlės interjerą, sako Renata, ir prisimena, kaip nutapė šias „Magnolijas“.
Kai kiek anksčiau su bendramintėmis užsukusios į kepyklėlę su Renata kalbėjomės apie poeziją ir krautuvėlės lankytojams leidžiamas išsinešti knygas, jos paklausėme, ar nebus ji pabėgusi iš kurios nors mokyklos Kaune, palikusi pedagogės darbą, – ji tik mielai šyptelėjo. Sakė, kad yra ir valytoja dirbusi, ir gėles pardavinėjusi, ir neįsivaizduoja, kaip galima nerasti darbo. Šį kartą, kai po kepyklėlės atidarymo rugpjūtyje jau praėjo laiko ir kai įsikalbėjome atviriau, ji prisipažino, kad suvalkietė esanti, kad savuose kraštuose etikos ir tikybos mokytoja dirbo, ir dar, kad ji – Nemajūnų krašto marti. Taigi, puoselėdama savo sodybą Matiešionyse, Renata jau tikrai daug žino ir apie Birštono bei Prienų krašto šviesuolius, kalbininkus, rašytojus, istorikus.
Užklausta, kodėl kepyklėlę pavadino „varnelės“ vardu, moteris taip pat buvo atvira: „Esu kitokia, balta varna (šypsosi), dažnai jaučiuosi tarp žmonių balta varna“.
Beje, kepyklėlės šeimininkė mielai pasakoja ir apie klientą, verslininką, kuris jau kelintą kartą sugrįžta ir ne tik kavos ar pyragėlio, bet ir knygos. Kaip ir kitus, jau bendraminčiais tampančius pirkėjus, o kartu ir bibliotekėlės skaitytojus. „Myliu literatūrą, knygas nuo pat vaikystės. Svajojau suburt pasisėdėjimui žmones prie kavos puodelio, pasiklausant muzikos, eilių, skaitinių. Visada norėjau tokio darbo, kuris suteiktų galimybę pačiai bendrauti su žmonėmis“, – tikina Renata. Tad jos siekis – burti žmones, skatinti juos prie staliuko nemaigyti išmaniųjų telefonų, o pabendrauti tarpusavyje. Ji labai nori, kad kepyklėlėje klientai jaustųsi laisvai, kaip namuose, kad bendraudami atitrūktų nuo savo kasdienos rūpesčių. Nors pačiai ruošiant kavą, jai tikrai tenka išklausyti ir asmeninių istorijų, pabūti ir psichologe, o kitiems galbūt mokytoja ar tiesiog drauge. Ir tai yra labai daug.
O kodėl Prienuose? – klausiu jaukios kepyklėlės šeimininkės, prisipažinusios, kad didmiestyje, kur didelis srautas žmonių, nenorėjo. „Mažam mieste žmonės šiltesni, labiau linkę bendrauti, paprastesni. O galbūt ir gyvensiu sodyboje? Artimas man ir šis kraštas ir jo žmonės“, – vartydama Gintaro Karlausko poezijos knygą sako Renata.
Susitikimas su šio autoriaus poezija vyks „Varnelės kepyklėlėje“ lapkričio 21 dienos pavakary. Būtinai užsuksime. O šį kartą draugė, Renatos patarta, išsirenka Erikos Umbrasaitės „Prancūzija Mon Amour“. Pati perverčiu Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptį“ ir visai užmirštu Renatos Valatkienės paklausti apie kepinių asortimentą, ingredientus, skonius, glitimą ir miltus, įdarus… Bet, kita vertus, tai – taip pat yra kūryba, su kuria kiekvienas susipažins asmeniškai – paskanaus ir galbūt pajus baltąją varnelę esant labai išmintinga moterimi, į Prienus ant savo balto sparno įnešusia ne tik naujų skonių, bet ir naujų vėjų…
Palma Pugačiauskaitė

 

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *