Prieniškė Paulina Buzaitė: „Meilė Lietuvai slypi šeimos istorijoje“

Jau nuo seno Jungtinės Amerikos Valstijos tituluojamos svajonių ir galimybių šalimi. Stipri ekonomika, laisvė ir įvairovė plačiąja prasme vilioja tūkstančius imigrantų iš viso pasaulio. Kultūrų katilas verda pasaulio ekonomikos centre, kuriame mažoms etninėms grupėms išsaugoti savo tapatumą neretai tampa tikru iššūkiu. Nepaisant to, jog Amerikos multikultūrinėje visuomenėje lietuvių bendruomenė yra tik lašas jūroje, prieš trejus metus į Ameriką išvykusi prieniškė Paulina Buzaitė teigia, jog už Atlanto lietuvybė yra ypač mylima ir puoselėjama.


– Paulina, kokie vėjai jus nunešė į Jungtines Amerikos Valstijas?
– Į Jungtines Amerikos Valstijas mane nunešė pats netikėčiausias vėjo gūsis, kuris, tikiu, susigrąžins ir atgal, tačiau viliuosi, jog jis dar paliks laiko įgyvendinti visus planus ir leis daugiau pasižvalgyti po pasaulį. Nuo pat mažens buvau labai patriotiška, o planai išvykti į užsienį skambėjo svetimai, bet gyvenimas mėgsta staigmenas. Jis apsuko mano pasaulį kardinaliai ir tai šiandien visa tai priimu kaip didžiulę likimo dovaną. Kaip dabar pamenu, jog iš Lietuvos 2016 metais išvykau su nesibaigiančiomis ašaromis ir begaliniu skausmu širdyje, kita vertus, žinojau, kad manęs laukia pasaulis, kuris papasakos ir parodys neįkainojamus dalykus. Už Atlanto atsidūriau vedama ne tik meilės tėvynei, pasiryžimo toliau studijuoti, pamatyti pasaulį, bet ir iš begalinio noro vėliau savo patirtimi pasidalinti su Lietuva. Nepameluosiu sakydama, kad kiekvieną kartą prieš pradėdama ką nors daryti pagalvoju, ar tai galėsiu pritaikyti Lietuvoje. Tenka pripažinti ir tai, jog pirmaisiais metais buvo labai sunku, nes buvau plėšoma tarp dviejų skirtingų pasaulių. Prireikė nemažai laiko, jog pradėčiau gyventi „čia ir dabar“.
– Papasakokite, ką dabar veikiate JAV?
– Šiuo metu kaip studentė, žingsniuojanti politikos mokslų keliu, stengiuosi visas jėgas atiduoti ne tik saldaus mokslo rezultatams, bet ir lietuvybės puoselėjimui bei skleidimui. Paradoksalu, tačiau kartais pagalvoju, jog Lietuvoje taip ypatingai jaustis net ir negalėčiau, nes būčiau apsupta lietuvių, kurių visai nenustebinsi savo tautiškumu. Juk mes, būdami tėvynėje, dažnai net nebandome atskleisti lietuviško identiteto ir nesuprantame, kokie turtingi esame savo lietuvybe. Už Atlanto mūsų kultūra, kalba, tradicijos tampa kažkuo, ką net sunku apibūdinti žodžiais. 
Amerikoje jaučiuosi be galo pakylėta, nes žmonėms iš viso pasaulio galiu papasakoti, kokie mes esame unikalūs, kiek daug esame pasiekę ir kokią neeilinę istoriją nešiojamės savo širdyse. Tai tapo mano misija, be kurios savo kasdienybės jau neįsivaizduoju. Kartais susimąstau, jog treji metai Amerikoje praskriejo taip greitai, o atrodo dar visai neseniai su tėčiu bėgiojau Žvėrinčiaus miške ir galvojau, kad kitos dienos tolimiausia kelionė bus tik į sostinę, Vilnių.
– Neseniai atlikote praktiką Lietuvos ambasadoje Vašingtone, koks jausmas dirbti Lietuvai pačioje Amerikos širdyje?
– Lietuvos ambasadoje Vašingtone atlikau praktiką ir po beveik pusės metų buvo be galo sunku atsisveikinti. Juokauju, kad ašarų daug lieti neteko, nes atsisveikinimo metu nemaža dalis kolegų jau atostogavo. Ši patirtis man leido žingsniuoti diplomatijos, tarptautinių iššūkių, užsienio politikos subtilybių kupinu taku, kuris pažadino mano norą dar labiau tobulėti ir dirbti tėvynės labui net ir už tūkstančių kilometrų. Ambasadoje daugiausia dirbau informacijos sklaidos, renginių organizavimo, opių politinių diskusijų apibendrinimo srityse, taip pat su jaunaisiais ambasadų darbuotojais ir praktikantais iš viso pasaulio atstovavau Lietuvai „Young Embassy“ mokymuose. Žinote, esu dėkinga šiai patirčiai, nes ji man vėl leido jaustis namuose. Ta aplinka ir ją supantys žmonės yra pasiruošę aukoti ir darbinį, ir asmeninį laiką dėl to, kad Lietuvos vardas skambėtų bei būtų išgirstas ne tik Vašingtone, bet ir visame pasaulyje. Drąsiai sakau, jog ambasadoje paaugau ne tik profesiniame, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
– Šiuo metu dirbate Lietuvių mokykloje Vašingtone, kaip sugalvojote iš politikos pasukti į pedagogikos sritį?
– Savo karjeroje staigių posūkių nedarau. Mokytoja lituanistinėje mokykloje tampu tik vieną kartą per savaitę. Šis malonumas mano dieną oficialiai užpildo tik šeštadieniais, o ne oficialiai – dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę (juokiasi).
Švietimo sritis nėra naujas dalykas mano gyvenime. Dar būdama Lietuvoje, Vilniaus miesto savivaldybėje priklausiau Švietimo ir jaunimo reikalų visuomeninei komisijai ir dėl to visuomet aktyviai domėjausi švietimo sistema mokyklose, darželiuose. Bėgant laikui, Amerikoje vis dažniau prisijungdavau prie lietuvių bendruomenės veiklos. Bendraudama su mūsų tautiečiais užsimindavau, jog norėčiau „pasimatuoti“ mokytojos profesiją ir tam turiu labai daug noro bei energijos. Taip jau nutiko, kad gerbiamas mokyklos direktorius Egidijus Paurys pakvietė mokytojauti ir dar viena mažytė svajonė tapo realybe. Esu lietuvių kalbos mokytoja, tačiau taip pat mokau vaikus žiūrėti į Lietuvą meile, išskirtinumu ir ilgesiu žibančiomis akimis. Ši užduotis tikrai nėra lengva, ypač dirbant su tais vaikais, kurie gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visgi manau, kad su tėvelių pagalba viskas yra įmanoma.
Tikiuosi, jog sugebėsiu tapti bent maža šviesos kibirkštėle lietuvių jaunajai kartai Vašingtone, nes man, kaip lietuvei, labai svarbu įskiepyti vaikams meilę lietuvybei ir unikaliai mūsų kalbai. Be to, noriu padėti jiems suvokti, kokią išskirtinę galimybę jie turi savo dvikalbystės ar netgi daugiakalbystės formavimui. Noriu, kad tie vaikai didžiuotųsi savo kultūriniu paveldu, kuris yra itin svarbus augant daugialypėje tautinių bendruomenių šeimoje. Visi kartu, kad ir kur bebūtume, kuriame savo tautos istoriją. Kiekvienas atskirai savo asmeninę, o tuo pačiu ir bendrą. Kokia ji bus, parodys laikas, tačiau tai priklauso tik nuo mūsų. Tad kurkime. Vardan tos!..? 
– Kokios yra lietuvių mokyklos Amerikoje ir kuo jos skiriasi nuo mokyklų Lietuvoje?
– Kaip jau minėjau, dauguma lituanistinių mokyklų Amerikoje veikia tik vieną kartą per savaitę, nes kitomis dienomis vaikai lanko reguliarias Amerikos mokyklas. Manau, skiriamės ir tuo, jog turime šventą ryto ritualą – dieną pradedame giedodami Lietuvos himną. Nesvarbu, koks mokymo dalykas bebūtų, mūsų tikslas, kad pateikta medžiaga mokiniams suteiktų kuo daugiau žinių apie Nemuno vingiais apipintą kraštą – Lietuvą. Galbūt vienas iš esminių skirtumų yra kalba. Lietuvoje visi kalba lietuviškai, o mokykloje mokoma, kaip tą kalbą reikia vartoti taisyklingai. Mūsų lituanistinės mokyklos tikslas – apskritai išgirsti vaiką, kalbantį lietuviškai ar bent „gaudantį“ lietuviškas frazes, žodžius. Jei neleisime vaikų į lituanistines mokyklas, mes juos prarasime. Mokykloje jie ne tik mokosi. Čia gimsta draugystės, kurios išlieka visą gyvenimą. Dažnai girdžiu, jog, nelankydami lituanistinės mokyklos, vaikai atitrūksta nuo lietuviško gyvenimo. Jų draugai – amerikiečiai. Aš nesakau, kad tai blogai, tačiau lietuvybė tokiems vaikams rūpi vis mažiau ir mažiau.
Daugelis sako, kad lituanistinėse mokyklose vaikai tarpusavyje kalba angliškai. Taip, mūsų mokykla ne išimtis, tačiau jie girdi lietuviškai kalbančius mokytojus, yra skatinami skaityti lietuviškas knygas, mokytis Lietuvos istorijos, atlikti lietuviškus kūrinius, šokti lietuviškus šokius, švęsti lietuviškas šventes. Kitaip sakant, čia jie susipažįsta su lietuviškomis tradicijomis. Kalbėti lietuviškai – tai dar nereiškia būti lietuviu. Tik augdamas lietuviškoje terpėje gali išsaugoti savo šaknis, išlikti lietuviu.
– Nuo Lietuvos jus skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau jūs tiesiog spinduliuojate meile tėvynei. Išduokite paslaptį, kaip pavyksta išsaugoti lietuvybę?
– Žinote, kartais ir man pačiai tenka susimąstyti, iš kur semiuosi tos, rodos, niekada neišblėstančios meilės tėvynei. Atsakymą randu turtingoje šeimos istorijoje, bet didžiausia mįslės dalis visgi lieka neįminta. Lietuvoje buvau didelė patriotė ir nesitikėjau, jog galiu būti dar didesnė. Išvykimas prisidėjo prie sustiprėjusių jausmų, nes čia mes labai išsiskiriame ne tik savo tautybe, bet ir patį lietuvį labiau vertiname kaip žmogų. Lietuvoje ne visada kaimynui sugebame pasakyti gerą žodį, o ką jau kalbėti apie nepažįstamuosius. Aš turiu labai paprastą taisyklę – negali mylėti Lietuvos, jeigu nemoki mylėti lietuvių. Nereikia didelių darbų. Juk Lietuva ir yra tie, kurie yra arčiausiai mūsų. Jeigu labiau vieni kitus mylėsime, Lietuva bus gražesnė, o mes joje laimingesni. Lygiai taip pat ir su pasaulio lietuviais. Už Atlanto mes esame tarsi viena didelė šeima ir mums nesvarbu nei mus skiriantis amžius, pomėgiai, nei dažniausiai mus skiriantis didžiulis atstumas. Patikėkite, žmonės į lietuvių bendruomenės susibūrimus ir šventes netgi skrenda iš kitų valstijų. Čia vyraujanti lietuviška energija negali palikti abejingų, todėl Amerikoje žydėti lietuvybe man yra vienas iš maloniausių užsiėmimų. Tikiu ir tuo, kad nepagyvenus svetur yra sunku įsivaizduoti, kokiu stipriu lietuvišku gyvenimo stiliumi mes gyvename.
Dažnas lietuvis mano, jog negali prisidėti prie tautos gerovės, jei fiziškai nesi savo šalyje, tačiau drąsiai sakau, kad būdamas Amerikoje ar apskritai svečioje šalyje, jei tik turi noro, visuomet rasi kelią į Lietuvos širdį.
– Ar tikrai Amerika yra svajonių šalis? Kokia ji lietuvaitės akimis?
– Amerika jau senokai nėra toji svajonių šalis, kuri spindėjo ne tik vietiniams, tačiau ir atvykusiems emigrantams. Per pastaruosius kelis dešimtmečius ši šalis itin pasikeitė ir sakyčiau tikrai ne į teigiamą pusę. Dauguma amerikiečių vis dar tiki, kad visos svajonės išsipildys, jei jie visą savo laiką paaukos darbui, o jie dirba tikrai labai daug. Vis dažniau atsitinka taip, kad po alinančių darbo valandų, kur žmonės kiekvieną akimirką bando pralenkti vieni kitus ir įrodyti, kuris vertas dienos apdovanojimo – jie nebeturi jėgų apsidairyti aplinkui. Jie taip pat nepatiria kasdienio džiaugsmo, o tada ir pinigai pasirodo nebuvo tas svajonių išpildymo pagalbininkas. Mano nuomone, kaip ir Lietuvoje, taip ir bet kurioje pasaulio šalyje yra ir bus ir sėkmingų, ir nepasisekusių istorijų. Tik pats žmogus gali nuspręsti, ko jam reikia ir pagal kokias gyvenimo taisyklės jis nori žaisti.
Amerika yra unikali šalis. Savo laisve, įvairove ir dydžiu ji vis dar mane stebina. Būdamas čia turi nusiteikti, kad daug dalykų įsimylėsi, o kitiems tiesiog nerasi racionalių paaiškinimų.
Kiekvienas svajonę supranta skirtingai. Mano svajonė yra labai paprasta ir labai lietuviška. Savo tobulą gyvenimą matau ten, kur yra mano šeima. Vis dėlto nemanau, jog būčiau laiminga net ir tada, jei visą šeimą pakviesčiau gyventi į Ameriką. Man reikia Lietuvos pušynėlių, Nemuno vingių, lietuviškos kultūros, maisto ir viso socialinio gyvenimo, kurio taip ilgiuosi. Man patinka Amerikoje, aš tikrai galėčiau čia kurti savo gyvenimą, bet aš to nenoriu. Aš net nenoriu prisileisti tos minties, jog taip galėtų įvykti. Visuomet nusileisdama lėktuvu Lietuvoje aš negaliu sustabdyti džiaugsmo ašarų ir, manau, tai vienas iš atsakymų, kur jaučiu savo pilnavertį gyvenimo džiaugsmą. Tikiu, jog galutinė mano stotelė bus Lietuva ir nieko aukščiau už ją sugalvoti negaliu.
– Na, ir pabaigai sugrįžkime į jūsų gimtąjį miestą: ar dažnai jį aplankote?
– Į Lietuvą pirmaisiais išvykimo metais galėjau grįžti dažniau ir netgi keletą kartų per metus. Pastaruoju metu tenka atsisakyti tos prabangos dėl užimtumo. Labai nemėgstu ir nelaukiu tos akimirkos, kai turiu rinktis tarp kelionės į Lietuvą ir tarp praktikos ar naujų patirčių, kurios suteikia tiek daug privalumų. Pasirinkti kelionę į Lietuvą ir neišnaudoti tokių galimybių negaliu, nes jos gali ir nepasikartoti. Abu šie dalykai man tarsi duona ir vanduo, todėl galutinis pasirinkimas vienaip ar kitaip padaro mane labiau pažeidžiamą.
Prienai man yra pats brangiausias kraštas, čia gimiau, augau, čia liko patys gražiausi ir šilčiausi prisiminimai ir čia visuomet gera sugrįžti. Paskutinis kartas, kai buvau grįžusi, tikrai mane nustebino, nes mačiau daugybę pasikeitimų, žinoma, į teigiamą pusę. Nors veiklos jaunimui vis dar trūksta, tačiau tikiu ir laukiu, kada jaunoji karta pati pradės įgyvendinti permainas. Grįžusi daugiausia laiko praleidžiu su šeima namuose, o tada pėsčiomis ar su dviračiu apžiūriu mylimų vietovių pasikeitimus, pažadinu praeities prisiminimus ir svajoju, jog ateityje norėčiau būti tas žmogus, kuris prisideda prie Prienų augimo ir šis miestas taps ypatinga vieta ne tik man, mūsų kraštiečiams, tačiau ir kitiems.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *