„… Reikia tų, kurie tiki ir palaiko“

Kai atsiverčiau vieną iš paskesnių kunigo Algirdo Toliato knygų „Sekmadienio SMS“, akys pirmiausia „pagavo“ įžangos žodyje išsakytą mintį apie tai, jog tam, „…kad gimtų idėja, neužteka tik sumanytojo. Reikia tų, kurie tiki ir palaiko“.


Kodėl ji taip įstrigo? Neabejoju, jog dėl to, kad šių gilių žodžių prasmę tiesiog liudija ir pats gyvenimas. Mūsų, patikėjusių prieš penkerius metus vykusioje Sobuvos kaimo kraštiečių sueigoje gimusia idėja – atstatyti nuo gamtos ir laiko naštos pavargusį kaimo kryžių, buvo ne vienas ir ne du, o visas pulkelis. Nors sumanymo įgyvendinimas ir užtruko, bet tikėjimas, viltis bei palaikymas neapleido, ir mūsų lūkesčiai išsipildė. Praėjusį šeštadienį mes rinkomės į naujo kryžiaus pašventinimo iškilmes.
Rinkomės lapkričio 2-ąją – per Vėlines, kai jau pati šios dienos esmė mintimis sugrąžina prie savo giminės šaknų, atveda prie gimtinės slenksčio ir susodina prie baltai užtiesto stalo visus savuosius, pažerdama daug gražių prisiminimų, nors galbūt jau ir senokai buvusią giminės sodybą primena tik vienišas medis, nuplyšęs klojimo stogas ar užaugę krūmai. Matyt, nemažai tų prisiminimų galėjo pažadinti ir pažadino ir kaimo kryžkelėje vėl atsistojęs kryžius. Būtent čia, prie stovėjusių jo pirmtakų, Sobuvos ir aplinkinių kaimų žmonės giedodavo giesmes, pasitarti sustodavo vyrai, rūpesčiais ir džiaugsmais dalindavosi moterys, burdavosi jaunimas. Kryžiai sutikdavo grįžtančius, išlydėdavo išeinančius. Nuo seno būta jų tokios dalios ir misijos.Taigi, jeigu prabiltų pakelių ar kaimų kryžiai, daug istorinės ir tradicijų bei papročių puoselėjimo atminties puslapių atverstų.
Kaip minima raštuose, Sobuvėlės upės vardu pavadintas Sobuvos kaimas įsikūrė apie 1582 metus. Tai buvęs labai gyvas, aktyvus, triukšmingas gerąja prasme: talkomis, vakarėliais, kaimas. Jis beveik tris šimtmečius buvo Jiezno parapijos palivarkas ir išlaikė Jiezno parapijos dvasininkus. Dar 1911 metais Sobuvos ūkininkai pirmieji šiame krašte atsisakė senųjų rėžių ir pasirinko laisvą ūkininkavimą. Sobuva nuo 1916 metų jau turėjo lietuvišką parapijinę mokyklą, kuri buvo tapusi ir ryškiai šviečiančiu kultūros židiniu. Sobuvoje veikė klojimo teatras, buvo rengiami jaunųjų ūkininkų ir šeimininkių kursai, aktyviai reiškėsi įvairių draugijų nariai.
Kažkada į tris: pirmą, antrą ir trečią Sobuvą skirstytas kaimas, pasak šviesios atminties kraštiečio dr. Vinco Joneliūno, apie 1940 metus atėjusius pasitikdavęs dar penkiasdešimties sodybų akimis, dabar ištuštėjęs, pritilęs. Pabandžiusi suskaičiuoti šiandien Sobuvoje esančias sodybas Onutė Mikalauskienė sako jų dar surinkusi per trisdešimt, bet tik septyniose iš jų gyvenama nuolat. Gyvenama, vadinasi, kaimas – gyvas. O ir šeštadienio rytą atvažiavusi naujojo kryžiaus apjuosti vainiku, prie jo radau triūsiantį būtent vietos žmogų – Arūną Lukoševičių. Jis iš netoliese esančio raisto atsineštu juodžemiu su durpe gražiai įrėmino vietą aplink kryžių. Buvo ir užgesusi, dar nebaigusi degti žvakelė. Tikriausiai pravažiuojančio ar trumpam užsukusio lankant netoliese kapinaitėse besiilsinčius artimuosius.
Tegul tai bus tik atsitiktinis sutapimas, bet, manau, labai simboliškas, bylojantis apie ryšį tarp praeities ir dabarties, o gal ir ateities. Kaip ir naujasis kryžius, kuriame yra detalių ir iš senojo. Visų svarbiausia – tai perkelta atnaujinta šviesios atminties vietos meistro Prano sukurta Kristaus kančios skulptūrėlė. Nuvirtus senajam kryžiui, ją priglaudė taip pat jau Anapilin iškeliavę Marijona ir Jonas Mikalauskai, o vėliau išsaugojo jų dukros Nijolė, Danutė, Lina. Į pamatą įmūryti ir akmenys iš senojo kryžiaus stovėjimo vietos. Kryžiaus projekto ir jo įgyvendinimo autorius – prieniškis skulptorius, vienas ryškiausių Lietuvos kryždirbių, „Prienų medžio drožybos“ įkūrėjas ir vadovas Algimantas Sakalauskas, po visą Lietuvą išbarstęs arti 300 prasmingų sakralinės architektūros paminklų-kryžių, simbolizuojančių meilę, viltį, tikėjimą. Kryžiaus statybą rėmė kraštiečiai, prisidėjo ir vietos žmonės. Esame labai dėkingi Jiezno seniūnui Algiui Bartusevičiui už pagalbą sprendžiant kilusias problemas dėl atstatymo vietos bei praktinius darbus.
Džiaugiamės, kad su mumis kartu buvo ir naująjį kryžių pašventino Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas Bičkauskas, beje, daug prisidėjęs ir prisidedantis prie Sobuvos krašto žmonių telkimo. Būtent jam pra-dėjus klebonauti Jiezno parapijoje, Vėlinių oktavos dienomis buvo pra-dėtos aukoti šv. Mišios už besiilsinčius Amžinybėje įvairiose parapijos kaimų kapinaitėse. Už atgulusius Amžinojo poilsio Sobuvos kapinėse meldžiamasi lapkričio 2-ąją. Tad ir praėjusį šeštadienį, prieš rinkdamiesi prie naujo kryžiaus, mes savo artimuosius prisiminėme ir bažnyčioje, ir prie bendro kapinių kryžiaus.
Ir dar kryžiaus pašventinimo iškilmės sutapo su kita gražia proga. Dukurnonių kaimo bendruomenė, vienijanti ir sobuviškius, pakvietė į bendruomenės namų atidarymą. Kunigui Rolandui juos pašventinus, buvo padėkota aktyviausiems bendruomenės žmonėms, savo lėšomis ir darbais prisidėjusiems prie bendruomenės namų remonto. Šiuose jaukiuose namuose buvome gražiai priimti ir mes. Koks gi būtų šventinis šio krašto šeimininkių stalas be tradicinių ant kopūstų lakštų keptų bandų ir dar iš vaikystės metų atsinešto pyrago skonio. Ačiū mielai bendruomenės pirmininkei Vidai Ivanauskienei ir visiems bendruomenės žmonėms.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *