Knygų renesansas technologijų amžiuje

Šiais laikais sparčiai populiarėjančios išmaniosios technologijos keičia ne tik žmonių buitį, bet ir kultūrą, tam tikras tradicijas. Pastaraisiais metais modernėjančios technologijos pradėjo keisti ir knygų skaitymo įpročius, atsirado daugiau galimybių pažinti literatūros pasaulį: nemaža dalis knygų perkeliamos į kino ekranus, jas galima skaityti elektroninėse skaityklėse, klausytis audio formatu. Paradoksalu, tačiau, besipriešindama greito vartojimo kultūrai, visuomenė pradėjo atsigręžti į tradicinę knygą, spausdintą žodį. Viešoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai, ar knyga išliks vertybė, socialiniuose tinkluose padaugėjo knygų mylėtojų, besidalinančių knygų apžvalgomis, kuriami asmeniniai skaitymo tinklaraščiai, plinta ir kitos knygas bei skaitymą propaguojančios diskusijų formos. Taigi galima sakyti, kad technologijų era paskatino savotišką knygų skaitymo atgimimą.


Sandra Gečaitė – šiuo metu Norvegijoje gyvenanti knygų mylėtoja, jau devynerius metus rašo internetinį tinklaraštį www.asskaitau.lt. Dar vaikystėje „susirgusi“ knygų manija, vienais metais Sandra perskaitė net 92 knygas ir, kaip pati teigia, meilė knygoms pirmiausia turi gimti šeimoje. Mintimis apie knygos reikšmę, lietuvių skaitymo įpročius ir dar šį bei tą Sandra dalijasi su „Gyvenimo“ skaitytojais.
– Sandra, papasakokite, kaip „užsikrėtėte“ knygų manija?
– Man dažnai užduoda šį klausimą ir aš visada pabrėžiu tėvų įtaką vaikų skaitymo įpročiams. Visomis progomis gaudavau dovanų knygų iš tėvų (ar tai būtų Rugsėjo 1-osios šventė, ar gimtadienis). Mano tėtis daug skaitė, matydavau jo pavyzdį. Esu net nešusi priduoti tarą, kad galėčiau nusipirkti Haufo pasakas. Vėliau, žinoma, buvo mokykla, bibliotekos… Na, o dabar aš dovanoju knygas sūnėnui ir dukterėčiai, nes noriu padėti jiems nuo mažens pamilti skaitymą bei būti jiems toks pavyzdys, kokį aš turėjau vaikystėje.
Kai suaugau, į mano rankas pakliuvo J. Scholl knyga „50 žymiausių XX a. romanų“, taip aš atradau J. Joyce, U. Eco, M. Proust. Pradėjau domėtis literatūros istorija, premijomis, rašytojų gyvenimais. Kaip juokavau vienoje laidoje: kol kiti domisi pop dainininkų skandalais, man įdomiau žinoti, su kelinta žmona gyvena U. Eco.
– Socialiniuose tinkluose slepiatės po „ašskaitau“ slapyvardžiu, kaip kilo mintis kurti tinklaraštį ir koks jo tikslas?
– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų. Tuomet viename forume diskutuodavome apie knygas. Vėliau pradėjau sulaukti klausimų, kodėl nesidalinu savo žiniomis plačiau, nerašau tinklaraščio, kai taip domiuosi literatūra. Taip vieną naktį gimė „Aš skaitau“ ir šiemet tinklaraštis šventė jau 9-ąjį gimtadienį.
Tikslas visada buvo ir vis dar yra burti skaitytojų bendruomenę, dalintis literatūros naujienomis bei skatinti knygų skaitymą. Dvejus metus organizavau skaitymo iššūkį „Perskaityti negalima atidėlioti“. Pirmaisiais iššūkio metais dalyvavo 75 dalyviai, o antraisiais jų buvo per 700 visoje Lietuvoje.
Nuolat gaunu laiškų su padėkomis, kaip mano rekomendacijos padėjo atrasti skaitymo džiaugsmą, esu gavusi prašymą parinkti knygas namų bibliotekai, įvertinti naujų knygų rankraščius. Daug skaitytojų tapo mano knygų draugais, o viena mergina net parašė: „Padėkok mamai, kad tave taip išauklėjo“, tad manau, savo tikslą jau pasiekiau su kaupu.
– Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek esate perskaičiusi knygų? Koks tai galėtų būti skaičius?
– Esu bandžiusi skaičiuoti, kiek esu perskaičiusi knygų, ir jeigu atmintis manęs neapgauna, skaičius viršija 700. Detaliai, kiek perskaitau per dieną ar mėnesį, neskaičiuoju, nes vieną mėnesį galiu 10 knygų perskaityti, kitą – nė vienos. Tačiau visada įvertinu per metus perskaitytų knygų skaičių ir iš to sprendžiu, ar geri buvo metai. Daugiausia per metus esu perskaičiusi 92 knygas.
– Esate iš tų žmonių, kurie knygas dažniau perka nei pasiima iš bibliotekos, kiek knygų būtų galima rasti jūsų asmeninėje bibliotekoje? Kaip manote, kokia galėtų būti jūsų bibliotekos vertė?
– Prieš metus teko kraustytis iš namo, kur gyvenome per 20 metų. Tuomet atlikau visišką namų bibliotekos reviziją, todėl į šį klausimą galiu atsakyti tiksliais skaičiais. Aš mėgstu kaupti knygas, nors niekada neskaitau jų antrą kartą, man labai sunku atsisveikinti su savo knygomis, tačiau tada buvau sau griežta. Apie 100 knygų padovanojau gimtojo miesto bibliotekai, per 80 knygų padovanojau/pardaviau socialiniuose tinkluose, gautus pinigus pervedžiau socialinei iniciatyvai „Skait-au“, kuri už tą sumą nupirko maisto beglobiams gyvūnams. Tačiau net ir po visos griežtos revizijos mano namų bibliotekoje vis dar yra apie 800 knygų.
Bandžiau skaičiuoti jos vertę… Atmečiau infliaciją, valiutos keitimą, knygas, gautas kaip dovanas, kiek pirkau per akcijas. Manau, kad apie 6000 eurų tikrai esu išleidusi.
– Klasika ar populiarioji literatūra?
– Abi. Bent jau pagrindinius klasikos kūrinius rekomenduoju perskaityti visiems. Tai yra tarsi namo pamatai, be kurių viskas sugriūtų. Klasika padeda suvokti, kas yra vertinga literatūra, duoda pagrindus teksto analizei, suvokimui, plečia žodyną. Galiausiai, tai yra laiko mašina, kuri leidžia mums pamatyti, kuo žmonės gyveno seniau.
Anksčiau buvau labai kategoriška pop literatūros atžvilgiu, bet su laiku supratau, kad visi gali skaityti, ką nori ir dėl to nėra blogesni. Svarbiausia yra suvokimas. Juk jeigu aš skaitau lengvą romaną, tai aš ir nesitikiu iš jo D. Lessing stiliaus. Aš taip pat puikiai suvokiu, jog skaitomas detektyvas yra atostogos smegenims ir nevadinu jo geriausia gyvenime skaityta knyga.
– Esate perskaičiusi išties įspūdingą skaičių knygų, ką manote apie lietuvių autorius?
– Labai norėčiau, jog keistųsi privaloma mokyklinė literatūra ir mokiniams nedingtų noras toliau skaityti knygas. Norėčiau, kad lietuvių autoriai atsisakytų knygose taip būdingos saviplakos, niūrumo ir pilkumo.
Man labai patinka M. Ivaškevičius, G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis. Mes tikrai turim gerų rašytojų, kuriuos negėda pristatyti užsienio skaitytojams. Neseniai A. Škėmos „Balta drobulė“ buvo išversta į vokiečių kalbą ir leidėjai džiaugėsi knygos sėkme. Be to, aš labai tikiuosi, jog kada nors K. Sabaliauskaitė laimės Nobelio ar bent jau Booker’io literatūros premiją.
– Anksčiau gyvenote keliose užsienio šalyse, šiuo metu gyvenate Norvegijoje. Ar pastebite kokius nors skaitymo įpročių skirtumus tarp lietuvių ir kitataučių?
– Jau po metų gyvenimo Bergene, aš pasakiau, kad norvegai skaito daugiau. Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuris patvirtino mano žodžius. Net 88 proc. norvegų per metus perskaito bent vieną knygą (Lietuvoje – apie 66 proc.). Norvegų literatūra išgyvena aukso amžių ir ne veltui buvo šių metų Frankfurto knygų mugės kviestinis svečias. Ne paslaptis, jog čia populiariausias žanras yra detektyvai, daugelis tikrai yra skaitę skandinavišką kriminalinį romaną, bet stebint knygų TOP 10 nematau didelio skirtumo nuo kitų šalių ar Lietuvos.
– Paklausiu tikriausiai atsibodusio klausimo: mėgstamiausių knygų penketukas?
– Į šį klausimą visada nuobodžiai ir atsakau: klausti skaitytojo, kokia jo mėgstamiausia knyga – tas pats, kaip klausti daugiavaikės mamos, kurį vaiką ji myli labiau.
Sunku išsirinkti, bet išskirčiau šias 5 knygas: G. Orwell, „1984“, A. Diuma „Grafas Montekristas“, D. Tartt „Slapta istorija“, M. Mitchell „Vėjo nublokšti“, J. Saramago „Aklumas“.
– Kaip manote, šiuolaikinėje visuomenėje knygų skaitymas yra vertybė ar mada?
– Knygų skaitymas formuoja žmogaus vertybes, mąstymą bei stiprina mūsų sąmonę. Tai vertybė, kuri turėtų būti perduodama iš kartos į kartą, iš šeimos į šeimą. Jeigu kažkam tai yra mada, tai tiesiog labai gera mada, kurios galėtų vaikytis visi.
– Statistika rodo, jog Lietuvoje vis mažiau vaikų ir jaunimo skaito knygas, koks likimas laukia knygų?
– Aš turiu tvirtą nuomonę, jog knygos niekada neišnyks. Nors visos technologijos sparčiai juda į priekį, skaitome knygas elektroninėje skaityklėje, bet niekada niekas neatstos tikros knygos, to puslapių šnarėjimo, kvapo ir malonumo užmigti skaitant knygą.
– Kaip manote, kokios priemonės paskatintų jaunąją kartą daugiau skaityti?
– Pasikartosiu, bet viskas turi ateiti iš šeimos pavyzdžio. Skaitykime savo vaikams, veskime juos į bibliotekas, kurkime skaitytojų bendruomenę, diskutuokime apie knygas su jaunimu. Nesistebėkime, jeigu vaikui kančia skaityti mokyklinės programos knygą. Kada paskutinį kartą jis matė mamą/tėtį skaitant knygą namie?
– Skaitantieji neretai diskutuoja, kas yra gera knyga, kaip į šį klausimą atsakytumėt jūs?
– Kiekvienas atranda savo geras knygas, nepaisant autoriaus, žanro ar kito nuomonės. Man gera knyga yra ta, kuri sugeba „ištraukti“ užslėptas emocijas (kartais iki ašarų), priverčia susimąstyti, pakeisti požiūrį arba tiesiog atpalaiduoti protą.
– Ar turite „pačią pačiausią“ citatą iš knygos, kokia ji?
– Tikrai turiu ir ši citata yra mano sielos atspindys: „Manau, kad dalis mano meilės gyvenimui kyla iš mano meilės knygoms“.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *