Ar esame pasiruošę priimti religijų įvairovę?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto iniciatyva kartu su fotografijų paroda „Įvairovės veidai: pažeidžiamų grupių atstovų portretai“ Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo surengta ir sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės dr. Mildos Ališauskienės paskaita apie religijų ir įsitikinimų įvairovę Lietuvoje, iššūkius ir perspektyvas. Daugelį metų Lietuvos religines bendruomenes, kaip socialinį reiškinį, tirianti sociologė, remdamasi šalyje atliktais tyrimais ir gyventojų apklausomis, pristatė mūsų visuomenėje dominuojančias, valstybės pripažintas religijas ir netradicinėms religinėms bendruomenėms priskiriamas mažumas. Būtent šios religinės mažumos neretai įvardinamos, kaip „sektos“, o jų nariai susiduria su diskriminacija ir neigiamais vertinimais darbe, artimųjų ir pažįstamų aplinkoje, įvairiomis kliūtimis ir reikalų vilkinimu viešąsias paslaugas teikiančiose įstaigose, stereotipais žiniasklaidoje. „Prielaidos šio pobūdžio diskriminacijai sukuriamos jau Lietuvos teisės aktuose, skirstant religines bendruomenes į tradicines ir kitas,“ – pastebėjo dr. M.Ališauskienė.

Stereotipai formuojasi dėl žinių stygiaus
Dėl to, kad visuomenė turi per mažai informacijos apie įvairius tikėjimus, religinius įsitikinimus bei jų raišką, joje kyla nemažai baimių ir nerimo, kas verčia atsiriboti nuo kitokių, ne katalikų, religinių bendruomenių, baimintis jų įtakos ir veiklos.
Šią situaciją pailiustruoja 2014 metais atlikti Lietuvos gyventojų nuomonės apie naujųjų religinių judėjimų veiklą tyrimai, atskleidžiantys egzistuojančią diskriminaciją jų atžvilgiu. 35 proc. apklaustųjų manė, jog šių religinių bendruomenių veiklą reikia griežtai stebėti, nes ji gali būti žalinga. 17 proc. respondentų buvo įsitikinę, kad Lietuvoje reikia leisti veikti tik tradicinėms religinėms bendruomenėms. Ir tik 1 proc. gyventojų religinių mažumų veiklą įvardino kaip naudingą visuomenei bei pasisakė už tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių teisių sulyginimą.
Nors pastaraisiais metais požiūris į religines mažumas liberalėja, apklausos atskleidžia prieštaringas gyventojų nuomones. Didžioji dalis jų nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais, bet neprieštarautų, jeigu gretimai įsikurtų totoriai, kurie taip pat išpažįsta islamą. Viena vertus, daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad iš kiekvienos religijos žmogus gali išsirinkti ir taikyti gyvenime tuos mokymus, kurie jam atrodo priimtini. Kita vertus, 48 proc. nenorėtų, jeigu jų gyvenamojoje vietovėje veiktų daugiau skirtingų religijų, iš kurių būtų galima pasirinkti (2012 m. Lietuvos gyventojų apklausos duomenys).

Save priskiria 59 religinėms konfesijoms
Daugelį metų Lietuvos religines bendruomenes, kaip socialinį reiškinį, tirianti sociologė doc. dr. Milda Ališauskienė, teigia, kad religijų įvairovė Lietuvoje yra šiuolaikinės visuomenės socialinė tikrovė ir reikia su ja susigyventi. Ji susiformavo dėl religinių, socialinių, technologinių priežasčių. Šią įvairovę Lietuvoje atspindi religinių bendruomenių skaičius, reprezentuojamos pasaulio religijos ir žmonės, kurie pagal individualius poreikius suderina įvairių religinių tradicijų tikėjimus.
Lietuvoje gyventojai išpažįsta įvairius religinius tikėjimus, šalyje registruota per 160 religinių bendruomenių. Gyventojų surašymų duomenimis, 2001 m. jie save priskyrė 28, o po dešimties metų – jau 59 religinėms konfesijoms.
2011 m. 77,2 proc. Lietuvos gyventojų nurodė besantys Romos katalikai. Antra pagal gausumą – stačiatikių bendruomenė, sudaranti 4,2 proc. Kitos tradicinės religinės bendruomenės pagal narių skaičių nesiekė nė vieno procento: sentikiai – 0,8 proc., evangelikai liuteronai – 0,6 proc., evangelikai reformatai – 0,2 proc. Likusioms religinėms bendruomenėms priklausė 0,9 proc. gyventojų. 6,1 proc. apklaustųjų savęs nesiejo su jokiomis religinėmis grupėmis.
Tradicinėms religinėms bendruomenėms, be aukščiau išvardintųjų, kurias pripažįsta ir palankiai vertina valstybė, dar priskiriami ir judėjai, musulmonai (sunitai), karaimai, Rytų apeigų katalikai. Šioms devynioms bendruomenėms kasmet proporcingai paskirstoma maždaug 1,5 mln. eurų paramos, taikomos kai kurios mokesčių lengvatos, dvasininkai draudžiami socialiniu draudimu, leidžiama vesti tikybos pamokos, civilinėms prilyginamos sudarytos santuokos. Dar keturios religinės bendruomenės yra laikomos valstybės pripažintomis, tačiau turi mažiau garantijų.
Be abejo, išskirtinį vaidmenį mūsų visuomenėje turi gausiausia Romos katalikų religinė bendruomenė, vienintelė, kurios santykiai su Lietuvos valstybe apibrėžti tarptautinės sutarties su Šventuoju Sostu. Didžiausia dalis gyventojų (68 proc.) šią religiją vertina palankiai, katalikybė siejama tarsi su nacionaline lietuvių religija. Nepalankiausiai atsiliepiama apie islamą (40 proc. gyventojų).

Siekia valstybės pripažinimo
Sociologės teigimu, tradicinių religinių bendruomenių sąrašo sudarymas yra politinis veiksmas, ir tik laiko klausimas, kada jis bus papildytas, nes, veikiant globalizacijai, migracijai, IT ir interneto plėtrai, atsiradus religinio atsinaujinimo poreikiui (prie to prisideda ir katalikų bažnyčios autoriteto susvyravimas) Lietuvoje atsiranda naujų tikėjimų, jų nariai siekia pripažinimo valstybės lygmeniu.
Pavyzdžiui, per pastaruosius septynerius metus kelis kartus išaugo susidomėjimas senovės baltų tikėjimu. 2011 m. bendruomenei „Romuva“ priklausė 5118 žmonių. Šios religijos žinomumui ir palankesniems vertinimams visuomenėje, be abejonės, turėjo įtakos „Romuvos“ religinės bendrijos inicijuotas prašymas Seimui pripažinti baltų religiją tradicine. Jis nebuvo patenkintas pritrūkus politikų balsų, todėl „Romuvos“ bendruomenė pakartotinai dėl valstybės pripažinimo galės kreiptis tik po dešimties metų. Kadangi bendruomenė išpildė LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nurodytus valstybės pripažinimo statusui gauti keliamus reikalavimus – oficialiai veikia daugiau nei 25 metus, dėl galimos diskriminacijos jos atstovai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.
Lietuvos religiniame žemėlapyje yra ir daugiau religinių bendruomenių, kurios priskiriamos netradicinėms, tai – Jehovos liudytojai, mormonai, sekmininkai, baptistai, metodistai, Septintos dienos adventistai, budistai, priklausantys Visos evangelijos bažnyčiai, Naujajai apaštalų bažnyčiai, Krišnos sąmonės organizacijai, Satja Sai Babos sekėjai ir kt.
Iš netradicinių religinių bendruomenių gausiausia yra Jehovos liudytojų bendruomenė, kuri, 2011 m. duomenimis, turėjo apie 3000 sekėjų, tuo tarpu tokioms bendruomenėms, kaip bahajai, Ošo meditacijos centras, Suvienijimo ar Scientologijos bažnyčios, priklausė vos po kelis ar keliolika narių.

Tikėjimo laisvė nevaržoma, bet…
Dr. M.Ališauskienė pacitavo LR Konstituciją, kurioje įtvirtinta Lietuvos piliečių teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Konstitucijos 26 str. teigia, kad „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.(…) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę.“ Tai pažodinis vertimas iš Europos žmogaus teisių deklaracijos.
Lektorė atskleidė, kaip Konstitucijos nuostatos įgyvendinamos viešajame gyvenime. Lietuvoje veikiančių netradicinių religinių mažumų nariai mūsų šalyje nepatiria represinių priemonių, nėra areštuojami ar tiesiogiai persekiojami, nenaikinama jų literatūra, kaip tai daroma kaimy-ninėse Rusijoje ir Baltarusijoje. Vis dėlto, 2012 m. apklausos duomenimis, 81 proc. apklaustų religinių mažumų narių pripažino susiduriantys su diskriminacija. Jie nurodė, kad tai susiję su Romos katalikų bažnyčios įtaka, visuomenėje ir žiniasklaidoje formuojamais neigiamais vertinimais, šiuo metu galiojančiais teisės aktais ir kt. Išpažįstantys kitą tikėjimą tolerancijos ir supratimo pasigenda ir švietimo įstaigose, ir valstybės institucijose, ir savivaldos įstaigose.
Dr. M.Arlauskienė pasidalino konkrečiais religinių mažumų atstovų liudijimais apie tai, kokiose situacijose jie susiduria su diskriminacija. „Tikėjimo žodžio“ atstovas pasakojo apie tai, kaip jo vaikas mokykloje ilgą laiką buvo stebimas pedagogų, kurie galiausiai paskelbė verdiktą, kad vaikas yra „normalus“. Kitas akivaizdus diskriminacijos pavyzdys – brandos atestatų įteikimas po Mišių katalikų bažnyčioje visiems abiturientams, nepaisant jų įsitikinimų ir tikėjimo.
Jehovos liudytojų bendruomenės nariams, kurie yra pacifistai ir atsisako karinės tarnybos, teko eiti teisiniu keliu, kad atkreiptų dėmesį į netradicinių religinių bendruomenių diskriminaciją, įtvirtintą Karo prievolės įstatyme. Šios bendruomenės nariai siekia vietoj karinės tarnybos atlikti alternatyvią tarnybą socialinėje srityje.
62 proc. apklaustų religinių mažumų atstovų mano, kad, kovojant su diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų, reikėtų atsisakyti religinių bendruomenių skirstymo į tradicines ir netradicines Lietuvos valstybės teisės aktuose. Teigiamos įtakos turėtų visuomenės informavimo kampanijos apie religines mažumas, objektyviau pateikiama informacija žiniasklaidoje, taip pat labai svarbu šiuo klausimu šviesti valstybės tarnautojus, politikus ir kt.
Iš religinių mažumų bendruomenių 2014 m. lietuviams buvo žinomiausia aktyviausiai viešoje erdvėje besireiškianti Jehovos liudytojų bendruomenė – 71 proc. gyventojų teigė girdėję apie ją, 37 proc. nurodė, kad buvo su ja susidūrę gatvėje, sulaukė jos narių namuose, gavo dalinamos literatūros ir pan. Ko gero, dėl šios priežasties Jehovos liudytojai – viena iš nepalankiausiai vertinamų netradicinių religinių bendruomenių. M.Ališauskienės teigimu, akivaizdu, kad šios bendruomenės narių religinio tapatumo viešinimas nepriimtinas daugumai Lietuvos visuomenės gyventojų. Vis dėlto, kaip rodo apklausos, pastaraisiais metais visuomenės požiūris šios religinės bendruomenės atstovų atžvilgiu visgi tapo nuosaikesnis.
Pasak M.Arlauskienės, tyrimų duomenys leidžia teigti, jog daugėja religines mažumas neutraliai vertinančių žmonių. Tai rodo, jog dalis visuomenės tampa atviresnė ir tolerantiškesnė religinei įvairovei. Tam įtakos turi ir informacijos sklaida, ir kartų kaita, ir migracija bei kiti socialiniai veiksniai.
Dalė Lazauskienė