Vėlinių žvakių šviesoje…

Kas galėtų atsakyti, kiek praeis laiko iki visų susitikimo Ten… Nebūtinai visų, kad ir mudviejų su tavimi, mama, tėte, dukra, sūnau, sese, broli, senele, seneli, drauge, kaimyne, artimas ir nespėtas pažinti žmogau…
Su kiekvienu, būdami meilės santykyje, surasime apie ką pasikalbėti. Kaip ir vasarą, kai sapne aplankei, uždegus amžinos atminties ugnelę, bet iš geltono vaško, ne tą stiklinę, kurios nemėgai niekados. Šiandien aš atėjau tiesiog pasitarti, kaip pasielgti, kai besąlygiškai ir vėl myliu, kai vėl spurda širdis tyliai, lyg kažką perspėdama. Per tiek metų tu nepasikeitei Ten, o aš Čia. Taip ir maniau. Nes kaip visados ir šiandien pasakei, kad reikia mokėti mylėti. Ir tą patį tu man pakartosi ir per Vėlines, kurios tau buvo Atminties ir giliausių pokalbių vienumoje su tavo brangiausiais išėjusiais į ten, iš kur, sako, jog negrįžtama. O visgi gal? Tu nelankei kapų ir Visų Šventųjų dieną. Tą patį kartojai, kad mylėti vienos paros neužtenka. Sudegdavai žvakes. Įsipildavai savo mėgiamiausio gėrimo, užsveikindavai vieną – pasikalbėdavai, paskui – kitą… su trečiu padainuodavai. Kol išskridai su savo dainomis, muzika ir jūra… Atsisveikinimui, kaip priminimą mums, nusimetei tą didelį baltų gėlių vainiką, buvusį virš galvos, nes tau patiko smilgos. Kaip ir aš, tu rožių nesudievinai, net ir tų pilnų kibirų gerberų.Tu turėjai savo sodą. Ir tą mažą juodą katiliuką, kuriame virdavai žuvienę ant laužo visiems, net pirmą kartą užsukusiems. Jiems nuo širdies dovanų – žmonai, draugei pridėdavai. Pabrėždama tam nepažintam dar, kad saugoti vienas kitą reikia mokėti. Tik taip galima išsaugoti draugystę, meilę. Tik širdimi turi justi savo žmogų… Ir dabar, žiūrėdama, kaip neramiai dega žvakė, matau, kaip tu šoki savo meilės šokį…
Kiekvieno pokalbiai kitokie ir su savimi, ir su Išėjusiais į Amžinybę. „Mamytė džiaugiasi, kad esu gera tenisininkė, kad esu drąsi kaip ir ji, ir niekas nesugebės manęs nuskriausti, – sakė Toma, kuri tą dieną, šiltą Joninių dieną, dar buvo mažytė mergytė, arba kita jos juodukė garbanotoji sesė, lakstanti apie išpuoštą žiedais duobę, dar nieko nesuprasdama, kodėl aplink tiek daug verkiančiųjų. Prieš mėnesį gimusi dukrelė, mažasis angeliukas, galbūt jautė, koks neskanus ne motinos pienas. Tik vyriausioji paliko joms visoms kaip mama, panorusi turėti ir mamos nuotrauką jos amžinosios atminties vietoje, kai ateis pasiguosti, pasipasakoti ilgais birželio vakarais…
O prisiminę pamokas ir ilgesį pajutę po daugybės metų, prie tėvo kapo suklupę trys sūnūs tylėjo. Dar prieš metus, vienas jam negalėjęs atleisti, atsiprašė pats. Ir ilgai kalbėjo apie tai, ko tėvas nespėjo sužinoti. Antrasis buvo pats ištrauktas iš mirties gniaužtų būtent tėvo laidotuvių dieną. Vėliau kaltinęs jį, kad paliko motiną, o ši jiems laiko neturėjo. Ir tik kai patį paliko sūnus, tiesiog išbraukė iš savo gyvenimo dėl to, kad pamilo kitą moterį, uždegė žvakę tėvui, suvokdamas, kur jųdviejų abiejų kaltė. Su broliais po tėvo mirties nė vieno sklypo, nė vieno namo be teismų nepasidalijęs vyriausias, Vėlinių išvakarėse perrašė broliams ir priteistus turtus, ir savo vilą ant gražaus ežero kranto. Jis maldavo atleidimo visų, kvietė pastovėti bent iš pareigos prie jo karsto Išėjimo dieną, kurią ir įvardijo pats jiems… Tėvas santūriai tylėjo. Jo mylėta moteris taip pat. Jie nenorėjo skirtis, todėl atgulė ne pagal „įstatymus“… Ir visuomet leidę turėti pasirinkimo laisvę, iškėlė trims sūnums po palaiminimo delną…
Vėlinių žvakių šviesoje savo amžinosios meilės šviesa apšvieskim dar kartą tuos, kurie dovanojo gyvenimą, kuriuos mylėjom, gerbėm, kurių laukėm, kuriuos sutikom savo Kely ir gavom neįkainojamą dovaną – pamoką…
…kad netektų atsakyti niekados gyvenime į be galo sudėtingą klausimą – ar viską padariau, kad padėčiau žmogui jo neteisdamas, ar viską padariau, kad išgelbėčiau jį, kiek tai buvo mano valioje ir galioje?…
… girdėjau, kaip dėkojo, kai sukau kapinių kalneliu pro jo mylimą beržą. Jis gi toks buvo. Dar spėjo seniūną perspėti, kad, gink Dieve, jo neišpjautų nei jis, nei kiti, kas ateis valžion. Tą kartą Trakų autobusų stotyje įtikinau keleivius, kad privalau nepalikti kraštiečio dzūko, nors jam išlipus parūkyti, pusė keleivių tiesiog išrėkė, kad „bomžo“ ekspresu vežti negalima. Tai buvo mūsų dzūkas, tikras inteligentas, be kaukės. Pasirinkęs pats sau gyvenimą po to, kai autoavarijoje žuvo žmona. Kokie gražūs buvo abu. Piršliaudavo vestuvėse. Abu turėjo gerus darbus, augino puikias dukras. Iškrito jam cigaretė, lenkėsi jos, griuvo. Keleiviai priekaištavo dar labiau, kai išlipau pats, vairuotojas, jam padėti įlipti, nes kojos neįkėlė niekaip. „Ar viską jūs padarėte, kad jūsų artimieji ar draugai neišeitų į aną pasaulį per anksti? – neištylėjau, per mikrofoną paklausiau. Nuščiuvo visi. Stojo tyla. Iš galinės sėdynės, tie, kurie šaukė garsiausiai, nukėlė tašes, padarė vietą atsigulti ir saugojo visą kelią, ir namo palydėjo. Tą dieną mes išgelbėjom žmogų. Gal jis spėjo atsiprašyti, gal spėjo pamatyti dukras ar ir vėl per Vėlines žmonai prisipažino, kaip stipriai mylėjo, prisėdęs šalia jos, pažadėjęs netrukus laikyti delne josios delną… Niekada nevėlu… Galbūt…
Palma