Novatoriški sprendimai ir tradicinės vertybės

– Šeima, tikėjimas ir patriotizmas, – tai trys svarbiausios vertybės, padėjusios mūsų krašto žmonėms išsaugoti lietuviškumą, – praėjusį ketvirtadienį Punske viešėjusiems Prienų ūkininkų sąjungos nariams tvirtino valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis.

Ir ne tik lietuviškumą, bet ir ūkininkavimo tradicijų tęstinumą, pagarbą žemei. Punskas ir jo apylinkės – tai tipiškas žemės ūkio regionas, kuriame naudmenos užima apie 80 proc. ploto. Valsčiuje yra per 600 žemės ūkių, o žemę deklaruoja apie 2400 ūkininkų. Daugumoje ūkių yra auginamos veislinės pieninės karvės, kiaulės, mėsiniai galvijai. Pasak pas Punsko apylinkių ūkininkus prieniškius lydėjusio Seinų apskrities konsultavimo tarnybos vadovo Valdo Bobino, Punsko regionas po Mozavijos yra antras Lenkijoje pagal pagaminamo pieno kiekį.

Iš kartos į kartą…
Po valsčiaus apylinkes gausiai išsidėstę pieno ūkiai yra palyginti nedideli. Tai – šeimos ūkiai, kuriuose laikoma apie 20 – 30 karvių. Stambių ūkių, turinčių 100 ir šiek tiek daugiau gyvulių, čia tik keletas, nors, kaip sakė V. Bobinas, ir Punsko krašte pastebimos ūkių stambinimo tendencijos. Konsultavimo tarnybos vadovo manymu, tai lemia ne tik mažėjančios pieno kainos, bet ir žemės stygius ūkių plėtrai bei besikeičiantis jaunimo požiūris. Ne visų šiandien dar sėkmingai besiverčiančių ūkių šeimininkų vaikai linkę tęsti šeimos tradicijas – vienam iš jų perimti prosenelių, senelių, tėvų puoselėtus ūkius, nors Lenkijos ūkininkams, nepatyrusiems kolektyvizacijos ir išsaugojusiems nuosavybę, tai buvo ir, beje, daliai dar yra šventas reikalas. Būtent toks požiūris ir padėjo išsaugoti vienkiemius, kuriuose šalia senesnių pastatų gražiai šliejasi nauji, modernūs namai, bei ūkius, sutelkė kaimynus ne aštriai konkurencijai, bet kooperacijai.
Bevažiuodami iš vieno Punsko valsčiaus kaimo į kitą, prieniškiai ūkininkai, tarp kurių dauguma buvo pieno gamintojai, beveik nematė vienkiemio, šalia kurio nebūtų šieno ritinių ir uždengtų kukurūzų siloso duobių. Kaip pasakojo aplankytų ūkių šeimininkai, turint nedaug žemės, kukurūzai jiems tikras išsigelbėjimas. Šlynakiemio kaimo ūkininkas Valdas Drūtys sakė, kad iš 28 ha dirbamos žemės jis net 11 ha skiria kukurūzams. Kitaip vargu, ar ištektų pašarų 30 karvių ir prieaugliui išlaikyti. Panašius kukurūzų plotus augina ir Ožkinių kaimo ūkininkas Vytautas Pajaujis, ir Kampuočiuose ūkininkaujantys Aldona ir Romas Makauskai.
Ne vienam iš mūsiškių ūkininkų nuostabą kėlė tai, kaip, dirbant tik apie 30 – 40 ha žemės, galima išlaikyti apie 50 galvijų bandą. Pasirodo, galima, o Drūčiai ir Makauskai dar galvoja ir apie plėtrą. Tik Vytauto Pajaujo kalboje buvo daugiau pesimizmo. Vytautas mano, kad jis bus paskutinis Pajaujų ūkio šeimininkas, nes nė viena iš jo dukrų ūkininkauti nesirengia. Be to, Vytauto nuomone, ūkininkai su savo problemomis palikti vieni, niekam jie nerūpi nei Europoje, nei savoje šalyje. Labai brangi ir žemės nuoma.
– Tad, kai paskaičiuoji, kiek kainuoja pasigaminti pašarus už keliolikos kilometrų nuomojamuose žemės plotuose, kitus kaštus bei dėl sausros ar lietaus patiriamus nuostolius, pasirodo, kad vos suduri galą su galu, – kalbėjo Vytautas Pajaujis.
Jis, kaip ir kiti du aplankyti ūkininkai, pieną parduoda kooperatyvui, yra jo narys. Beje, kaip pastebėjo Valdas Bobinas, beveik visi pieno gamintojai priklauso vienam ar kitam kooperatyvui ir taip turi didesnę pasirinkimo galimybę derėtis su perdirbėjais. Parduodamas didelį kiekį pieno, kooperatyvas gali reikalauti didesnių kainų. Kai kurie kooperatyvai ir patys užsiima pieno produktų gamyba.
Punsko ūkininkai jau seniai neabejoja kooperacijos svarba, ir ne tik pieno gamybos sektoriuje. Jie bendradarbiauja, dalinasi technika, talkina vieni kitiems. Pasak Valdo Drūčio ir Romo Makausko, savo jėgomis užpildyti siloso duobes jiems būtų reikėję kelių dienų ir dar nuomotis mechanizmus, o atvažiavę su reikiama technika kooperatyvo vyrai su darbu susitvarkė per dvi valandas. Ir kaštai mažesni, ir laiko sutaupyta.
Sėkmingai savo veiklą valsčiuje vysto ir mėsinių galvijų augintojų kooperatyvas. Taigi tai, kas Punsko ūkininkams yra neatsiejama jų veiklos dalis, mūsų krašto ūkininkams dar lieka siekiamybė, į kurią vis dar žiūrima nedrąsiai, su nepasitikėjimu. Matyt, tam įtakos turi ir dar neseni prisiminimai apie kolūkinius laikus, bet, kita vertus, kaip tvirtina Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius, laukti jau nėra kada, pavieniui išsilaikyti tampa vis sudėtingiau. Taigi, pasak Ūkininkų sąjungos vadovo, ir mūsuose požiūris į kooperaciją turi keistis.

„Atsistoti ant kojų“ padėjo ir lengvatiniai kreditai
Pristatydamas Punsko valsčiaus žemės ūkio situaciją Valdas Bobinas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prie ūkių plėtros, jų modernizavimo bei novatoriškų sprendimų priėmimo prisidėjo ne tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, bet ir valstybės politika dėl lengvatinių kreditų ūkininkams. Būtent tai, kad palūkanos buvo dengiamos iš valstybės biudžeto. Ūkininkai patys mokėjo tik 1 proc. nuo palūkanų sumos. Konsultavimo tarnybos vadovo teigimu, ūkininkų nuomone, lengvatinių kreditų, kurių Lietuvoje nebuvo, parama buvo ženklesnė nei ES struktūrinių fondų. Beje, lenkų ūkininkai ir toliau gali naudotis ir naudojasi lengvatiniais kreditais.
Susitikimo metu buvo diskutuota ir labai aktualia pasėlių draudimo tema. Ir šioje srityje kaimyninės šalies ūkininkai turi didesnes pasirinkimo galimybes. Lietuvoje pasėlių draudimo paslaugą teikia tik viena, o Lenkijoje 10 – 12 bendrovių. Taigi vykdydami vyriausybės numatytą prievolę – apdrausti 50 proc. pasėlių plotų, lenkų ūkininkai gali rinktis palankesnes sąlygas teikiančią draudimo įstaigą. Be to, mokant už patirtus nuostolius, apdraudusiesiems pasėlius mokamos papildomos išmokos. Pavyzdžiui, šiemet dėl sausros praradę 70 proc. pasėlių ūkininkai gavo po 500 zlotų, o draudusieji – po 1000 zlotų. Nauda – akivaizdi. Juo labiau, kad dėl konkurencijos ir draudimo įkainiai lenkų žemdirbių taip negąsdina, kaip lietuvių.
Paklaustas apie pieno ūkių perspektyvą, Valdas Bobinas sakė, kad ūkiai matomai stambės, optimalus ūkis nuo dabartinio 30 karvių padidės iki 50 karvių bandos. Be to, Konsultavimo tarnybos vadovo nuomone, didesnių perspektyvų turi tie ūkiai, kuriuose bandos bus formuojamos iš vietinių veislių karvių, nes jų piene aptinkama mažiau alergenų nei atvežtinių iš Prancūzijos ar Vokietijos veislių gyvulių. Šeimos ūkiams pranašumo teikia ir tai, kad daugumoje jų karvės vasarą ganomos ganyklose, tad ir pienas jų sveikesnis. O pasaulis, pasak Valdo Bobino, šiandien ypač daug dėmesio skiria sveikatingumo problemoms.

Svarbiausia – lietuviškumas
Po viešnagės Drūčių, Pajaujo ir Makauskų ūkiuose išvykos dalyviai dar bendravo su valsčiaus viršaičio pavaduotoju Jonu Vaičiuliu, apžiūrėjo Punsko bažnyčią, susitiko su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininke Aldona Vaicekauskiene, priminusia krašto istorijos vingius, papasakojusia apie vietos papročius, tradicijas, siekiamybę išsaugoti lietuviškumą. Beje, dauguma Punsko vaikų studijuoti važiuoja į Vilnių, Kauną. Ir mūsų aplankytų Drūčių bei Makauskų vyresnieji taip pat studijuoja Vilniuje.
Pažintis su krašto etnokultūra vėliau buvo pratęsta galerijoje- muziejuje „Senoji klebonija“.
Svarbiausia šio muziejaus veiklos dalis – savo krašto tradicinio audimo ir rankdarbių kaupimas. Tarp jų – ir garsiųjų Punsko Žolinės atlaidų proga sukurtų tautodailininkų darbų.
Nors ūkininkams, o ypač pieno ūkių šeimininkams, nėra lengva pabėgti nuo kasdienių darbų, bet tie, kurie išsiruošė į Punską, manau, tikrai nesigailėjo, nes labai šiltai pabendravo su šio krašto lietuvių ūkininkais, nuoširdžiais, atvirais dzūkais. Visą kelią grįžtant namo tęsėsi diskusijos apie perteklinius mūsų priežiūros įstaigų reikalavimus, apie tai, ko galima pasimokyti, ko niekada patys nedarytų savo ūkiuose. Be to, pabendrauta ir tarpusavyje, pasikeista nuomonėmis, susipažinta. Tarp išvykos, kurią organizavo Žemės ūkio rūmai, padedami Prienų ūkininkų sąjungos ir Tarybos Kaimo ir bendruomenių reikalų komiteto pirmininko Vaidoto Kupsto, dalyvių buvo ir nemažai jaunų mūsų ūkininkų, tęsiančių senelių, tėvų darbus ar naujai pradedančių kitų akimis gal ir nepatrauklų, bet labai svarbų pieno gamybos verslą.
Ramutė Šimukauskaitė