Devynių dienų kelionė po Kiniją

Daugiau nei prieš metus kilo mintis aplankyti daugiausia gyventojų turinčią valstybę – Kiniją. Kadangi mūsų tik trys milijonai, sunku buvo suvokti, kaip jausimės atvykę į miestus – megapolius, kuriuose gyvena daugiau nei dvidešimt milijonų gyventojų. Labai norėjosi pamatyti vieną iš naujausių pasaulio stebuklų – Didžiąją kinų sieną, istorinius imperatoriškuosius rūmus, didžiausią pasaulyje požeminę armiją ir kitas šios šalies įdomybes.
Kelionei ruošėmės savarankiškai, kad įdėmiau susipažintume su Kinijos tvarka ir patirtume daugiau įspūdžių. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti viza. Norint ją gauti, reikėjo pateikti tikslų kelionės planą su skrydžio bilietais, viešbučių apmokėjimu, traukinių bilietais, draudimu, užpildyti anketas apie šeimą, darbą (ankstesnį ir esamą), įrašyti savo tėvų, senelių gimimo datas, vietas, taip pat pateikti nuotrauką. Galime pasidžiaugti Prienų fotografo Strikausko profesionalumu, nes jis tiksliai žinojo, kokie yra reikalavimai nuotraukai, kad gautume Kinijos vizą. Buvo nemažai turistų, kuriems dėl netinkamos fotografijos reikėjo pakartotinai registruotis ambasadoje ir stovėti ilgas eiles. Taigi gavusios vizą laukėme kelionės. Belaukdamos sužinojome, kad mūsų viešnagės dienos sutaps su Kinijos nacionaline švente. Nuo spalio pirmos dienos dauguma kiniečių ima atostogas ir keliauja po savo šalį. O šiemet šventė ypatinga, nes sukanka 70 metų, kai įkurta Kinijos Liaudies respublika. Tad mūsų laukė iššūkis.
Susipažinimą su Kinija pradėjome nuo Didžiosios kinų sienos. Ji yra maždaug 60–70 km nuo Pekino. Vykome autobusu iš Tiananmenio aikštės. Yra keli privažiavimai prie sienos: Mutianju, Simatai, Dzinšanlingas, bet labiausiai turistų lankomas yra Badalingas, jį ir pasirinkome. Jau lipant į autobusą nustebino tvarkos prižiūrėtojų, kurie priminė sovietmečio ,,draugovininkus“, elgesys. Jie visus keleivius skaičiavo, neleido iškrypti iš eilės, reikalavo nurodytu greičiu lipti į autobusą. Prižiūrėtojai kareiviai, kurių irgi daug buvo, garsiai ir nuolat šaukė, kad turime laikytis tvarkos. Daug kur kalbėjo per garsiakalbius. Visa to priežastis – gausa iš provincijos atvykusių kiniečių, kurie veržėsi aplankyti svarbiausias šalies istorines vietas.
Buvęs Kinijos respublikos vadovas Mao Dzedungas yra pasakęs: „Tas, kuris neužkopė į Didžiąją kinų sieną, nėra tikras kinas“. Ši siena yra vienas didžiausių ir masyviausių statinių pasaulyje. Jos ilgis 8850 km, o su visomis atšakomis siekia daugiau 21000 km. Didžiosios kinų sienos pradžia yra laikoma apie 200 metų pr.m.e. Tuo metu imperatorius Čin Ši Huangdi pradėjo tikrąsias sienos statybas. Šis imperatorius yra laikomas ir pirmuoju Kinijos imperatoriumi, kuris suvienijo septynias valstybes – Ču, Ši, Vei, Džao, Čin, Han ir Jan – į vieną galingą imperiją, kad galėtų apsisaugoti nuo mongolų ir kitų užpuolikų. Manoma, kad ir Kinijos pavadinimas kilęs iš imperatoriaus dinastijos vardo Čin, China (angl. Kinija). Čin Ši Huangdi laikais siena buvo statoma iš molio, žemės ir tik Mingų valdymo laikais apmūryta, tokia išliko iki šių dienų. Sienos aukštis vidutiniškai siekia 7,6 m, o plotis – apie penkis metrus, kas 180 m įrengti sargybos bokštai, kurie yra dvylikos metrų aukščio. Vaikštant Kinų siena stebiesi ne tik jos galybe, bet gėriesi ir nuostabiais kalvotų Kinijos platybių vaizdais. Nacionalinėmis dienomis kinų siena knibždėjo pilna kaip bičių spiečius. Nuo mažiuko iki senelio, daugiausia su šeimomis kiniečiai traukė sienos atkarpa tolyn. Kai kurie džiaugėsi mumis, atvykusiomis turistėmis, jiems buvo įdomu sužinoti, iš kur mes, ką veikiam.
Antrąją dieną paskyrėme apžiūrėti Uždraustąjį miestą ir Dangaus šventyklą. Taip pat galvojome užsukti į Tiananmenio aikštę, kuri laikoma viena didžiausių Kinijoje ir yra trečia pagal plotą pasaulyje. Tiananmenio aikštėje gali sutilpti apie milijonas žmonių. Mūsų viešbutis buvo Pekino centre, tad nutarėme viską apžiūrėti pėsčiomis ir… beeidamos Uždraustojo imperatorių miesto link papuolėme į tikrą ,,muštrą“. Kadangi visi keliai vedė į Tiananmenio aikštę, turėjome eiti pagal komandą kartu su visais kinais, pasipuošusiais raudonomis vėliavėlėmis. Papuolę į žmonių masę negalėjome apeiti aikštės, nes prižiūrėtojai, policija ir kareiviai visus joje rikiavo. Apsauga ypatinga, kelis kartus buvo vykdoma pasų ir daiktų, kuriuos su savimi turėjome, patikra. Visiems kiniečiams norėjosi prieiti arčiau Mao Dzedungo mauzoliejaus. Nors aplinka atrodė šventiška, bet žmonių veiduose nebuvo šypsenų, džiaugsmo. Gal dėl ilgų kelionių, kol pasiekė šią aikštę, kiniečiai atrodė išvargę, susirūpinę. Apžiūrėję, įamžinę keletą vaizdų, pajudėjome toliau. Aplankėme Uždraustąjį imperatoriškąjį miestą, pasidžiaugėme išlikusiais Mingų ir Čingų dinastijos statiniais, paviljonais, sodais. Šios dvi dinastijos (pirma Mingų, vėlesnė Čingų) šalį valdė nuo XV amžiaus iki 1912 metų. Tais metais paskutinysis Čingų imperatorius Puyi baigė savo viešpatavimą, buvo atimtos imperatoriškosios regalijos, ir Kinija tapo respublika. Liaudies demokratine respublika tapo 1949 metų spalio pirmą dieną, atėjus komunistų valdžiai, vadovaujamai Mao Dzedungo. Įdomu tai, kad paskutinysis Kinijos imperatorius naujos valdžios nebuvo nužudytas, dirbo sodininku ir mirė 1967 metais nuo vėžio. Tiesa, prieš tai apie 10 metų praleido „perauklėjimo stovykloje“.
Uždraustasis miestas užima 72 ha plotą, apjuostą raudona siena, kuri kiniečiams reiškia ilgaamžiškumą ir pastovumą. O pastatuose dominuoja geltona spalva, kinų kultūroje laikoma imperatoriškąja. Geltonos spalvos dažus ir dekoro detales, drabužius galėjo dėvėti tik imperatoriškosios šeimos nariai. Uždraustasis miestas sudarytas iš vidinių ir išorinių rūmų. Pagrindiniai vartai yra Meridiano. Toliau – Aukščiausios harmonijos vartai, kurie veda į Aukščiausios harmonijos, Visiškos harmonijos ir Harmonijos išsaugojimo paviljonus. Kasmet imperatoriai eidavo į Dangaus šventyklą atnašauti Dangui, pasninkaudavo, atsisakydavo muzikos, kitų linksmybių ir melsdavo savo imperijai palankumo. Imperatoriai prašydavo vėjo, lietaus, šalčio ir karščio, kad tie būtų mielaširdingi jo šaliai ir atsirastų būtent tada, kaip yra numatyta gamtoje. Kinijoje vyravo dualistinės pažiūros – buvo stengiamasi išlaikyti žmogaus ir gamtos ryšį. Dangaus šventykla, dar vadinama Rojaus šventykla, susieta su skaičiumi devyni, kuris pagal kinų numerologiją turi magiškų galių. Aplink centrinį akmenį eina devyni koncentriniai ratai. Pirmas ratas sudėtas iš devynių akmenų, o paskutinis – iš aštuoniasdešimt vieno (9×9). Laiptai, vedantys į altorių, turi tris šimtus šešiasdešimt laiptelių, o aplink altorių yra trys šimtai šešiasdešimt baliustradų. Šventyklą supa sodai, pilni rožių ir kitų gėlių.
Toliau vykome į Sianą. Apie tūkstantį kilometrų važiavome traukiniu. Kelionė neprailgo, nes vykome nakties metu. Labiausiai mums rūpėjo apžiūrėti Terakotinę armiją. Tad truputį apsižvalgę mieste sėdome į autobusą. Jis apie keturiasdešimt kilometrų mus vežė į milžinišką požeminį mauzoliejų, kuris buvo skirtas pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huangdi garbei. Tai didžiausia ir didingiausia imperatoriška kapavietė pasaulyje. Joje stūkso 8000 kareivių, 520 arklių,130 karo vežimų skulptūrų. Viskas yra padaryta iš molio ir išlikę iki šių dienų. Kareivių aukštis siekia 175–185 cm, generolai šiek tiek aukštesni. Figūros masyvios, pilnos molio, tik viršutinės kūno dalys yra tuščiavidurės, pritvirtintos prie figūros. Ši Terakotinė armija atrasta visai neseniai, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtų metų pavasarį. Kasant šulinius buvo pataikyta į molinę galvą, nuo šio radinio ir prasidėjo kasinėjimai. Apžiūrėjusios įspūdingą reginį ir eidamos autobuso link patekome į kasmetinę terakotos fiestą. Buvo daug muzikos, įvairių skanumynų, šou elementų.
Trečiasis miestas, kurį aplankėme, buvo Šanchajus. Vėl tūkstančio kilometrų kelionė naktinio traukinio kupė. Tai vienas iš kelių didžiausių miestų Kinijoje. Megapolio dangoraižiai užbūrė mus vos atvykusias, ir mes panorome pasikelti į pačią aukščiausią pasaulio apžvalgos aikštelę. Ši aikštelė penkių šimtų keturiasdešimt šešių metrų aukštyje pasiekiama liftu. Šanchajaus bokštas, kuriame ir yra ši apžvalgos aikštelė, primena sraigtą ir yra aukščiausias pastatas Kinijoje (antras pasaulyje po Dubajaus dangoraižio). Pastato aukštis – šeši šimtai trisdešimt du metrai. Atrodo išties įspūdingai. Šalia yra Pasaulio finansų centro pastatas, kuris taip pat patenka į aukščiausių pasaulio pastatų dešimtuką. Stovėdamas tarp šių milžinų pasijunti toks menkutis, bet suvoki, ką gali žmogaus rankos ir protas. Tikriausiai niekada nepamiršime ir to įspūdingo vaizdo, kurį regėjome aukščiausioje apžvalgos aikštelėje.
Šanchajuje dar aplankėme Jade Budos šventyklą. Ši nefritinė Budos šventykla yra garsiausia ir viena didžiausių Šanchajaus budistinių šventovių. Ją reprezentuoja iš nefrito iškalta 1,95 m aukščio, tris tonas sverianti Budos statula, kurią 1882 metais iš Birmos į Šanchajų atgabeno budistų vienuoliai. Be šios, šventykloje yra kita brangi ir įspūdinga, bet mažesnė gulinčios Budos (prieš mirtį) statula. Apžiūrėjome šventyklų altorius. Prie Budos simboliškai taurėse padėti keturių rūšių vaisiai: apelsinai, greifrutai, vynuogės ir granatai. Čia budistai meldžiasi, aukoja pinigus. Tiesa, pastebėjome, jog kiniečiai visus mokėjimus atlieka telefonais – ir transporto priemonėse, ir parduotuvėse, ir šventyklose. O kelionę Šanchajuje baigėme Džiaugsmo soduose. YUYuan sodai buvo sukurti prieš kelis šimtmečius, Mingų dinastijos eroje. Grožėjomės pavėsinėmis, jaukiais paviljonais, gėlių apsuptais vandens telkiniais, įspūdingais pastatais.
Vėl – atgal traukiniu į Pekiną. Dar vieną dieną pasigrožim Kinijos sostine, tik jau laisvesne, ramesne, nes nacionalinės šventės dienos baigėsi. Visi išvažinėjo į namus, prasidėjo darbai. Kitos kinų atostogos per naujuosius kinų metus, vasario mėnesį. Tik tas dienas didžiosios šalies gyventojai švenčia kitaip, nei nacionalines šventes.
Dar daug ką Kinijoje galima apžiūrėti, ji beribė. Joje driekiasi aukščiausi pasaulio kalnai, per ją teka ilgiausios Azijos upės. Bet svarbiausia turbūt tai, ką yra pasakęs vienas Kinijos išminčius, kad „po kiekvienos kelionės negrįžti toks, koks buvai prieš vykdamas į ją“. Kelionės mus praturtina, pagilina mąstymą. Visus, kurie norėtų patys vykti panašion kelionėn į Kiniją, mielai pakonsultuosim, duosim išsamių patarimų, nes anglų kalba kalbančiųjų ten beveik nėra, net informacijos centruose kalbama tik kiniškai. Gražių ir prasmingų kelionių!
Ineta Marčiukaitytė
Danguolė Lincevičienė

 

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *