Kodėl „prie ruso“ nebuvo geriau?

„Prie ruso buvo geriau“ – kone dažniausiai girdima nostalgiją sovietiniams laikams išreiškianti frazė. Kai kurie vyresni žmonės linkę idealizuoti savo jaunystės laikus – tada jiems atrodo, nors ne visko ir užteko, bet buvo tiesiog geriau. Vis tik po šiais, iš pirmo žvilgsnio, nekaltais prisiminimais slypi ir propagandos spąstai. „Sovietinės praeities eskalavimas yra gana paveikus propagandos instrumentas, kurį pasitelkia Kremliaus ruporai. Naudojamasi tuo, jog žmonėms nostalgija yra būdinga, mes linkę idealizuoti praeitį“, – sako Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas dr. Viktoras Denisenko.

Ilgisi ne sovietmečio – o savo jaunystės
Anot mokslininko, mes linkę pamiršti, kas praeityje buvo bloga, o prisiminti, kas gera. Tiesiog taip veikia žmogaus smegenys: „Daugelis vyresnių žmonių su nostalgija prisimena sovietinius laikus dėl savo pačių jaunų dienų, energijos, naujų potyrių, galbūt meilės. O sunkius ir net baisius dalykus pamiršta. Nemanau, kad kažkas ilgisi Stalino laikų represijų ar ilgų deficito eilių, kai dėl elementarių buitinių prekių turėdavai stovėti valandų valandas.“
Taip pat ekspertas pabrėžia, kad galbūt garbaus amžiaus žmonės dabartiniame laike jaučiasi prasčiau dėl natūralių procesų – vyresnio amžiaus žmonės sunkiau priima naujus dalykus, o dabartinis pasaulis keičiasi labai greitai.

Ne tik posovietiniam blokui
„Nereikėtų manyti, kad praeities nostalgija būdinga tik mums. Vakarų valstybėse nostalgija taip pat egzistuoja ir ją taip pat savo tikslams naudoja ir politikai, ir verslas“, – sako mokslų daktaras.
Pašnekovas priduria, jog prancūzų mokslininkas Raoulis Girardetas tarp pagrindinių, pasaulyje gyvuojančių politinių mitų yra išskyręs ir Aukso amžiaus mitą. Jo esmė – idealizuoti praeitį, tai yra kalbėti apie prarastą gerovę – prarastą aukso amžių. Šis mitas yra išnaudojamas, žadant žmonėms tą aukso amžių grąžinti. Šis mitas dažnai naudojamas ne tik politinėje komunikacijoje, bet ir propagandoje.

Nėra teisinga 

V. Denisenko teigimu, sovietinės nostalgijos eskalavimas dažnai remiasi manipuliavimu ir melu. Pavyzdžiui, kalbama, kad sovietmečiu visi buvo lygūs. Tačiau politinės komunikacijos ekspertas teigia, jog tai yra akivaizdi manipuliacija: „Gal tai buvo ne taip matoma dėl cenzūros ir nutylėjimo, bet nomenklatūra gyveno tikrai kur kas geriau nei paprasti darbininkai. Važinėjo prabangiomis „Volgomis“, turėjo kur kas geresnį priėjimą prie deficitinių prekių, lengviau galėjo įsigyti automobilį ar išvykti į užsienį.“

Kas pakursto nostalgiją?
Nostalgiją gali sukelti skirtingi dalykai – pavyzdžiui, seni meniniai filmai ar koncertai su praeityje žymiais atlikėjais. „Žmonės, žiūrėdami senus rusiškus filmus, net nepagalvoja, kad jie irgi ne visai teisingai ir tikrai ne visiškai atspindi praeitį. Nostalgiją čia gali kelti atpažįstama jaunystės aplinka, taip pat ir filmai, kurie žinomi ir mėgstami nuo jaunystės. Tačiau juose mes nerasime baisių sovietinės istorijos momentų atspindžių – masinių represijų, tremčių, susidorojimo su kitaip mąstančiais temų“, – sako mokslų daktaras.
Nostalgija remiasi ir įvairių praeityje garsių atlikėjų koncertai, bet ne tik. Vienas iš įdomesnių atvejų – Olegas Gazmanovas. „Jį galima priskirti prie jaunesnės kartos atlikėjų, jis iš esmės išpopuliarėjo jau po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau jo kūryboje galima aptikti ir bandymą žaisti su nostalgija Rusijos imperijai ir baltagvardiečių judėjimui, ir su tam tikrais nostalgijos sovietmečiui elementais. Čia galima paminėti ir jo dainą „Gimęs SSRS“, – sako ekspertas.

Kas labiau paveikūs?
Įprasta manyti, kad sovietinei nostalgijai labiau paveikūs vyresni žmonės. Atseit, jie tuometinę santvarką prisimena kaip senus ir gerus laikus. Vis tik V. Denisenko tikina, jog sunku pasakyti vienareikšmiškai, kuri visuomenės grupė yra mažiausiai atspari propagandiniams pasakojimams, pagrįstiems pseudonostalgija sovietmečiui: „Nors dalis vyresnių žmonių gali idealizuoti sovietmetį, kita dalis prisimins ir tokius reiškinius kaip deficitas, ideologinis spaudimas ir pan. Jaunimas tokių dalykų tiesiog nežino ir net negali įsivaizduoti. Tad sumaniais propagandos įrankiais kartais lengviau įtikinti jaunus žmones, jog Sovietų Sąjunga buvo tokia pasakiška šalis, kur visi žmonės buvo lygūs ir visiems visko užteko.“