Apie žemaičių žemės užaugintus

2019-ieji – Žemaitijos metai
Stebiuosi, kad aštuoniolika metų išbuvusi tam žemės kraštelyje, o dabar – jau tris dešimtis metų nė neturinti pas ką ten sugrįžti – aš viską tebeturiu, viską atsimenu. Tereikia įeiti į kaži kokį atsiminimo lauką ir pasaulis ima skleistis. Tas pasaulis yra ten likusių žmonių – ne mano, aš esu tik ten įsileidžiama, galiu girdėti, matyti, galiu ištarti…
Viktorija Daujotytė
Spalio mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta Žemaitijos metams skirta literatūros paroda „Žemaičių žemės užauginti“.
Daugiau kaip du šimtmečiai prabėgo nuo to laiko, kai Simonas Daukantas, didysis žemaitis iš Kalvių kaimo, pravėrė Vilniaus universiteto duris, o žemaičių klegesys senojoje mokslo šventovėje netyla ir šiandieną. Ne visi, baigę studijas, sugrįžta į gimtinę – dalis jų pasklinda po visą Lietuvą. Nemažai žemaičių gyvena ir Birštone. Bet paroda – ne vien jiems, nes ne tik jie – ir aukštaičiai, dzūkai, sūduviai – negali nepastebėti ir nesidžiaugti tuo, jog Žemaitijos žemė užaugino daug žinomų gimtojo žodžio meistrų, kurių knygas skaito ir kuriais didžiuojasi visa Lietuva, ir be kurių neįsivaizduojame savosios literatūros pasaulio.
Tai – Juozas Aputis, Leonardas Andriekus, Stasys Anglickis, Birutė Baltrušaitytė, Vytautas Brencius, Eduardas Cinzas, Aleksas Dabulskis, Viktorija Daujotytė, Petras ir Povilas Dirgėlos, Liudvikas Gadeikis, Vincas Giedra, Ramutė Girkontaitė, Vytautas Girdzijauskas, Romualdas Granauskas, Eugenijus Ignatavičius, Liūnė Janušytė, Stasys Jonauskas, Stasys ir Raimondas Kašauskai, Marytė Kontrimaitė, Justinas Kubilius, Meilė Kudarauskaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Romualdas Lankauskas, Lazdynų Pelėda, Jonas Liniauskas, Bronė Liniauskienė, Maironis, Vytautas Mačernis, Jonas Mačiukevičius, Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mikuta, Danielius Mušinskas, Henrikas Nagys, Romualdas Neimantas, Juozas Nekrošius, Danutė Paulauskaitė, Ignas Pikturna, Algirdas Pocius, Dionizas Poška, Karolina Praniauskaitė, Vacys Reimeris, Kazys Saja, Ieva Simonaitytė, Ramutė Skučaitė, Adolfas Sprindis, Liūnė Sutema, Šatrijos Ragana, Vladas Šimkus, Motiejus Valančius, Algirdas Verba, Povilas Višinskis, Žemaitė ir eilė kitų.
Kiekvieno iš jų kūryba yra verta atskiros parodos, ir juos prisimename ne tik šiemet, nes kaip yra pastebėjęs poetas Vytautas Mečernis: „nebūtinai iš Žemaitijos kilę autoriai turi rašyti žemaitiškai, nebūtinai jie turi minėti žemaičio vardą. Net ir tada, kai populiarioji nuomonė apie žemaitį nebeturės ką bepasakyti, jis gražiai prakalbės iš savų kūrinių apie šiaurės vakarų genties charakterio savitumą“, o ne kartą Birštone viešėjusi ir su kurorto skaitytojais susitikusi profesorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Daujotytė priduria, jog „kažkas mums yra prisakęs ginti buvusius gyvenimus, kelti jų vertę, saugoti atminty, branginti… Ši nuojauta yra svarbi – mes iš tiesų už jos galėtumėm laikytis. Ji galėtų būti mūsų stiprybe“.
Genovaitė