Kariuomenėje moterims (ne) vieta?

Pastaraisiais metais žiniasklaidoje netyla kalbos apie privalomąjį merginų šaukimą į kariuomenę. Nepaisant to, jog šiais laikais vis daugiau kalbama apie lyčių lygybę, visuomenėje vis dar vyksta aršios diskusijos apie moters padėtį šioje srityje. Prieš trejus metus prieniškė Gintarė Kazlauskaitė aukštakulnius batelius iškeitė į „kerzus“ ir, kaip pati teigia, atrado savo kelią. Apie kariuomenę iš moteriškos perspektyvos ir paplitusius stereotipus Gintarė pasakoja „Gyvenimo“ skaitytojams.

Pirmasis Gintarės tarnybos etapas KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-oje rinktinėje

– Gintare, papasakok, kas paskatino tapti kare savanore ir kokie buvo lūkesčiai, kai dar nežinojai, kas tavęs laukia?
– Apie kariuomenę pirmą kartą išgirdau 10–11 klasėje, kai į mokyklą atvyko kariai, kurie papasakojo apie bazinius karinius mokymus, trunkančius 3 mėnesius. Jau tada kirbėjo mintis, kad tai gali būti mano kelias. Visgi tą kartą sudvejojau, tačiau studijų metais mano aplinkoje atsirado studentų, tarnaujančių krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Tarp jų buvo ir kelios merginos. Tuomet pradėjau domėtis, klausinėti ir netrukus suvokiau, jog aš galiu, o svarbiausia, noriu! Netrukus apsivilkau uniformą, užsidėjau „kerzus“ ir 3 savaites praleidau Rukloje, mokomajame pulke, kur kompetentingi instruktoriai mokė kariško gyvenimo subtilybių. Dar prieš pradedant tarnauti tikėjausi griežtos tvarkos, disciplinos ir fizinio krūvio – tą ir gavau.
– Ar pasikeitė tavo požiūris į karius savanorius pačiai pradėjus tarnauti nuolatinėje tarnyboje (NPPKT)?

Akimirka iš nuolatinės tarnybos Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.

– Požiūris į KASP karius tikrai nepasikeitė, visada jausiu nostalgiją KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąjai rinktinei, kur prasidėjo mano, kaip kario, kelias. Tačiau NPPKT tarnyba Juozo Vitkaus inžinerijos batalione Kaune suteikė galimybę toliau mokytis bei tobulinti jau įgytas žinias.
– Savo kelią karinėje tarnyboje pradėjai nuo karės savanorės, vėliau tapai šauktine, o dabar dirbi profesinėje tarnyboje Rukloje. Ar toks planas buvo iš pat pradžių, ar turėjai kitokių tikslų?
– Kai jau buvau karė savanorė, žinojau, kad norėsiu dirbti Lietuvos kariuomenėje. Tačiau, norint dirbti profesinėje karo tarnyboje, krašto apsaugos savanorių pajėgose reikia tarnauti bent 3 metus, o tuo metu tarnybą buvau atlikus vos metus. Supratusi, kad mano studijos Lietuvos sporto universitete nėra tai, ko iš tiesų noriu, mečiau jas ir parašiau prašymą atlikti 9 mėnesių tarnybą. Po jos iš karto pradėjau dirbti profesinėje karo tarnyboje. Esu patriotė, todėl ir kariuomenę pasirinkau vedina pilietinės pareigos ir noro atlikti ką nors reikšmingo savo šaliai.
– Visuomenė neretai vis dar tebeskirsto profesijas į vyriškas ir moteriškas, ar nesulaukei stereotipinių komentarų, jog moterims kariuomenėje ne vieta?
– Moterys kariuomenėje vis dar sulaukia nemažai skeptiškų komentarų, tačiau galima pasidžiaugti, kad ši tendencija mažėja. Mano atvejis nebuvo išimtis. Žinoma, kad sulaukiau nemažai klausimų ir replikų, ypač iš vyresnio amžiaus žmonių, kurie teigė, jog kariuomenėje moterims ne vieta ir panašiai. Mano nuomone, kiekvieno žmogaus pasirinkimas yra jo asmeninis reikalas, kuriam neturėtų daryti įtakos visuomenėje susiformavę stereotipai, todėl tokie komentarai manęs tikrai neišgąsdino.
– Kalbant apie merginas kariuomenėje, kokius visuomenėje paplitusius stereotipus galėtum paneigti?
– Dauguma žmonių vis dar mano, kad moterų ekipuotė kuo nors skiriasi nuo vyrų, tačiau realybėje mes dėvime tą pačią uniformą, nešame tiek pat sveriančią kuprinę ir rankose laikome tokį patį ginklą, kaip ir vyrai. Daug kas sako, jog moterys kariuomenėje „tik prie popierių sėdi“, bet aš nesutinku su šia mintimi. Mano aplinkoje yra ne viena būrio vadė, paskui kurią seka visas būrys, t.y. apie 30 jaunuolių. Apskritai kariuomenėje nėra skirstymo lytimis, visi mes esame kariai.
Na, o kalbant apie stereotipus, susijusius su pačia kariuomene, pastebiu žmonių sukurtus mitus, jog kariuomenė ruošia žudikus. Noriu pabrėžti, kad kiekvieną dieną mes treniruojamės ir ruošiamės ne todėl, jog norime karo, bet dėl to, kad jo niekada nebūtų. Kariuomenė mūsų šaliai yra svarbi todėl, kad kiekvienas mūsų pilietis galėtų ryte ramiai išgerti puodelį kavos ir keliautų per savo gimtinės gatves, nebijodamas, kad kada nors jų gali nebebūti.

Profesinės karo tarnybos metu.

– Minėjai, jog žmonės įsivaizduoja, kad kariuomenėje moterys gali dirbti tik ofisinį darbą, tačiau ar nėra priešingai? Juk dažnai kylant ginčams dėl moterų dalyvavimo krašto apsaugoje, pasigirsta komentarai, jog moterims kariuomenėje ne vieta. Iš to galima spręsti, kad žmonės moteriškos lyties atstoves įsivaizduoja tik šaudant iš ginklo. Kokios iš tiesų galimos moterų pareigos šioje srityje?
– Moterims apribojimų nėra, jos gali įgyti tas pačias kvalifikacijas kaip ir vyrai, tam yra suteikiamos visos galimybės: siunčiama į kursus, aprūpinama ekipuote ir t.t. Kariuomenėje tikrai galite sutikti ir moteris šaules, ir skyrių, būrių ar kuopų vades, ryšininkes, vairuotojas, medikes, logistikos, personalo, žvalgybos, kovinio rengimo, viešųjų ryšių specialistes. Beje, pastaroji esu ir aš. Šiuo metu dirbu Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione viešųjų ryšių skyriuje ir užimu civilių ir kariškių bendradarbiavimo specialistės pareigas.
– Pastaruoju metu žiniasklaidoje mirgėjo žinutės apie privalomą merginų šaukimą, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
– Privalomam moterų šaukimui Lietuva dar nėra pasiruošusi, todėl, manau, greitu metu tokie drąstiški pokyčiai neįvyks. Mintis, kad tarnyba kariuomenėje yra kiekvieno piliečio pareiga, turėtų būti ugdoma nuo mažų dienų. Kaip pavyzdį čia galima pateikti Izraelį, kur tarnauja visi, netgi sėdintys neįgaliojo vežimėlyje. Jiems yra sudaromos sąlygos atlikti tam tikras pareigas. Aš asmeniškai labai tikiuosi, kad ir mūsų šalis dar „užaugs“ iki to, kad šiuo klausimu diskutuoti nereikės ir tarnauti norės visi.
– Tikriausiai žmonėms smalsu, kokia yra merginų kasdienybė kariuomenėje, ar ji kuo nors skirasi nuo vyrų?

Gintarės Kazlauskaitės darytos nuotraukos pratybose.

– Skirtumų nėra daug, tačiau jų yra. Vienas iš jų – tai fizinio pasirengimo testo normatyvai, kuriuos turime laikyti kasmet. Moterų normatyvai yra šiek tiek mažesni nei vyrų, atsižvelgiant į amžių. Taip pat skiriasi išvaizdos reikalavimai. Priešingai nei vyrams, moterims yra leidžiama nešioti auskarus, prigludusius prie ausies, ir turėti ilgus plaukus, bet su sąlyga, kad šie bus tvarkingai surišti į kuoduką. Nuolatinėje karo tarnyboje karių kasdienybė nesiskiria – ir merginos, ir vaikinai laikosi tos pačios dienotvarkės: mokosi teorijos, taktikuoja, laiko testus, sportuoja.
– Kariuomenėje tarnauji jau trejus metus, ką tau pačiai davė tarnyba?
– Drąsiai galiu teigti, jog per šį laikotarpį įgijau daugiau disciplinos, dar labiau sustiprėjo pilietiškumo jausmas, išmokau dirbti komandoje, priimti sprendimus stresinėse situacijose ir niekada nepasiduoti.
– Paklausiu stereotipiškai, ar skatintum kitas merginas eiti šiuo keliu?
– Kaip ir minėjau, kariuomenėje, nesvarbu ar tu esi mergina, ar vaikinas, nes tarnyba – tai pašaukimas. Todėl visus, kurie nori, bet vis dar abejoja, skatinu pasiryžti ir nebijoti.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rimantė Jančauskaitė