Baltiškos kultūros židinys – Sienakalnyje prie Užuguosčio

Ona Gaidamavičiūtė, Rita Balsevičiūtė

Stakliškių seniūnijoje prie Užuguosčio stūgstantis legendomis apipintas ir Lietuvos nekilnojama kultūros vertybe prieš daugiau nei dešimtmetį pripažintas Sienakalnis savo paslapčių šydą atskleidė rudens lygiadienį – rugsėjo 22-ąją vietovėje ypatingai paminėta astronominė rudens pradžia ir Baltų vienybės diena. Itin daug dėmesio sulaukė renginio metu „Sienakalnis dunda bunda“ pristatytas laikinas pažintinis takas – dešimt stotelių ir istorijų, kurios atskleidžia išskirtines geografines, etnokultūrines ir net mitologines kalno ypatybes.

Remiantis išlikusia tautosaka, ši vietovė priskiriama alkakalnių grupei, miško masyve yra net keturios kalno viršūnės, apipintos legendomis, o jų papėdėse augantys daugiakamieniai ąžuolai pasižymi ypatingomis energetinėmis savybėmis. Kalne pilna apeiginių akmenų ir įvairių kitų mistinių objektų. Todėl rudens lygiadienio minėjimui ši vietovė pasirinkta neatsitiktinai. Dar viena priežastis – noras atgaivinti seną paprotį, kuomet Sienakalnio apylinkių gyventojai visas šventes minėdavo kalne ir tai buvo populiari žmonių susibūrimo vieta prieš daugiau nei pusę amžiaus.

Šis kalnas dėmesį traukia iš toli – jis gerai matosi keliaujant magistraliniu keliu Marijampolė Vilnius tarp Prienų ir Trakų rajonų sankirtos ir Napoleono kepurės, gerai jis matosi ir nuo Jiezno aukštumos. Virš jūros lygio Sienakalnis pakilęs 217,4 metrų ir yra Dzūkų aukštumos dalis. Sienakalnio pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais.

Renginys „Sienakalnis dunda bunda“ pritraukė ne tik vietos ir aplinkinių gyvenviečių gyventojus, didžioji dalis susirinkusiųjų atvyko iš įvairių Lietuvos vietovių, sulaukta ir užsienio turistų dėmesio iš Didžiosios Britanijos, Ukrainos ir Lenkijos. Minėdami pasaulinę turizmo dieną iš Aukštadvario atmynė būrys dviratininkų, vadovaujamų Aukštadvario gimnazijos direkcijos pavaduotoja ūkio reikalams Česlovos Pociūnienės ir Aukštadvario regioninio parko vyr. ekologo Talvydo Špiliausko. Beje, seniausias žygio dalyvas – Jonas Burkvydas Kaluškevičius iš Birštono, puoselėjantis baltų tradicijas, besidomintis liaudies medicina, o jauniausiems dalyviams – vos pora metų.

Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti į laikino pažintinio tako atidarymą – ekskursiją aplankant dešimt išskirtinių Sienakalnio vietų, apie kurias įdomiai papasakojo Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir vyr. ekologas T.Špiliauksas, taip pat kraštietis gamtininkas Šarūnas Ašmantas, kuris, mylėdamas savo kraštą, sėkmingai žengia savo tėvo girininko, Stakliškių krašto šviesuolio Ramūno Ašmanto pėdomis. T. Špiliauskas papasakojo apie Sienakalnio, Būdų miško skruoblynus, augmeniją, paukščius. Dėmesį kaustė R. Balsevičiūtės pasakojamas legendos ir mitologija. Po daugiau nei dvi valandas trukusio žygio pažintiniu Sienakalnio taku, renginio svečius pasitiko miško virtuvė, kurioje gardų Sienakalnio troškinį virė Želkūnų bendruomenės atstovai Žilvinas ir Sonata Labanauskai, ypatingą košę paruošė Antaveršio draugai, o arbata ant laužo kunkuliavo iš raganos „Gelužos“ Sienakalnyje surinktų žolelių.

Po žygio renginio dalyvių laukė išskirtinė programa – rudens lygiadienio apeigų ceremonija ant vienos iš keturių kalno viršūnių, kurią pristatė Žapyškio folkloro ansamblio „Altonė“ vadovė Jūratė Bytautė ir baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris, beje, ant kalno pagrojęs ir dūdmaišiu iš Labanoro.

Po baltiškų rudens lygiadienio apeigų kalno papėdėje tęsėsi meninė renginio programa, kurią pristatė kraštietis, poetas ir atlikėjas Vytautas Babravičius-Simas (Gojaus Žymantas) Lietuvių tautos dainius, bardas nuostabiai atliko savo kūrybos ir tautines (Maironio) dainas. Po to koncertavo folkloro ansamblis „Altonė“ iš Zapyškio, o vakaronę prie laužo pratęsė tradicinių liaudies šokių muzikantai iš Kauno (vadovas Skalmantas Barkauskas). Ištvermingiausi renginio dalyviai sulaukė vėlyvo vakaro ir dalyvavo Baltų vienybės sąšaukoje, kuomet visoje Lietuvoje ant piliakalnių ir kalnų buvo uždegti laužai.

Renginį organizavo Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubas kartu su eile partnerių: Stakliškių seniūnija, Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioninis padalinys, Aukštadvario regioninis parkas, Užuguosčio biblioteka, Aukštadvario gimnazija, Sienakalnio bendruomenė, Užuguosčio bendruomenė „Radasta“, Užuguosčio bendruomenė „Užuguostis“, Želkūnų bendruomenė. Talkino savanoriai Ūla Breikštaitė ir Rokas Kunigėlis, reikšmingai prisidėjo aktyvūs gyventojai ir kraštiečiai. Projektą iš dalies finansavo LR Žemės ūkio ministerija.

Sienakalnio pažintinio tako stotelės:

  1. SIENAKALNIS. Tai labai vertingas mitologinis objektas. Nuo 2008 metų jis įtrauktas į kultūros paveldo nekilnojamų vertybių registrą. Objektas saugomas valstybės, unikalus kodas 24576. Kalno reljefas sudėtingas ir labai raižytas. Moreninis masyvas pakilęs virš Baltijos jūros 217,4 m. Šlaitai statūs, gausu raguvų, terasų. Didesnių viršūnių galima priskaičiuoti net keturias. Pasakojama, kad kalne stovėjusi medinė pilis, kurią sugriovė kryžiuočiai. Esą pilies požemiai dar gali būti išlikę ir neužgriuvę, bet juos rasti sunku. Senoliai gerbė kalną, ateidavo čia nusiėmę derlių padėkoti ir pasilinksminti. Čia svarbi susibūrimų vieta. Aplinkinių kaimų valstiečiai stebėdavo kalną: jei po lietaus iš kalno rūksta dūmai (kalnas dūmina), reiškia, kad lis ilgai, todėl pievų dar nešienaudavo. Kalnas kaip barometras, niekada „nesumeluodavo“. Žemdirbiams jis buvo šventas.

  2. SENAPILIO AKMENŲ GRUPĖ. 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo registrą. Objektas saugojamas valstybės, unikalus kodas 30787. Akmenys išdėstyti eile Šiaurės Rytų kryptimis. Pagrindinis didžiausias akmuo žmonių buvo vadinamas Dievo stalu. Akmenų eilėje galima surasti dar du dubenėtus akmenis. Jie lyg pratęsia akmenų rodyklę į pietus. Pasakojama, kad žmonės rinkdavosi prie „Dievo Stalo“ dėdavo maistą, kurį palikdavo dievams. Ant dubenėtų akmenų susirinkusį vandenį naudodavo ligų gydymui.

  3. AKMENIMIS GRĮSTA DUOBĖ. 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros ir paveldo objektų registrą. Objektas saugojamas valstybės, unikalus kodas 30786. Dubens pavidalo duobės dugnas išklotas akmenimis, šlaitai apardyti išgriuvusių medžių. Manoma, kad tai galėjo būti mūsų protėvių ritualinių apeigų vieta.

  4. DAUBA – VELNIO DUOBĖ. 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo registrą. Objektas saugomas valstybės unikalus kodas 30788. Šis retas mitologinis objektas lydimas sakmių padeda atskleisti mūsų protėvių pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Pasakojama, kad keliautojams naktį čia kelią pastodavę velniai ir trukdydavę pravažiuoti, medžiai cypdami virsdavę ant kelio. Tikėtina, kad dauba susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu.

  5. SIENAKALNIO VIRŠŪNĖ. Pasakojama, kad ant vienos iš keturių kalno viršūnių žmonės norėjo pasistatyti bažnyčią. Žmonės vykdė kunigų paliepimą ir vežė akmenis, kasė pamatus. Jų darbai ėjo perniek: kiek per dieną akmenų suveždavo ir sumūrydavo, anksti rytą rasdavo dingusius ar nuritintus žemyn.Žmonės nusprendė, kad tai velnių darbas, todėl bažnyčią čia statyti atsisakė. Daug vėliau medinė bažnyčia buvo pastatyta Užuguostyje. 1902 metais statant akmeninę bažnyčią bei akmeninę tvorą Užuguostyje, didelė dalis akmenų buvo paimta iš Sienakalnio teritorijos.

  6. SEPTYNIAKAMIENIS ĄŽUOLAS. Šis ąžuolas minimas vietinėje tautosakoje kaip ypatingas medis, padedantis atgauti prarastą sveikatą. Matas Pretorijus XVII a. savo veikale „Prūsijos įdomybės“ rašė, kad „senprūsiai ne šiaip sau kiekvieną ąžuolą ar medį laikė šventenybe, o rumbuotą, kuris yra suaugęs šakomis ir pranoksta kitus dydžiu ir pločiu“. Prie šio ąžuolo ateidavę žmonės per laukus saulei netekėjus. Pro suaugusių šakų ertmes perkišę drabužius (skarelę, juostą, marškinius, žiūrint kurią kūno vietą skauda) vėl užsidėdavo ir tris kartus apeidami aplink medį jam dėkojo. Tada per laukus tylėdami pareidavo namo. Žmonių pasakojimai atskleidžia, kad Stakliškių – Aukštadvario krašte išliko tikėjimas ypatingais medžiais, išliko maginio gydymo ritualinės elgsenos elementai. Šį ąžuolą ruošiamasi įrašyti į ir kultūros paveldo objektų registrą.

  7. ŠEŠIAKAMIENIS ĄŽUOLAS. Tai antrasis Sienakalnio ąžuolas, tautosakoje minimas kaip padedantis atgauti prarastą sveikatą. Viršuje pastebimos suaugę dviejų kamienų šakos, sudaro tarsi vartus, per kuriuos reikia pralysti sergančiam žmogui. Aplink ąžuolą matomi akmenys ko gero sudarė vainiką. Greta vingiavo senkelio kilpa, šalimais – Guostės upelio vaga. Šis ąžuolas turi ypatingą energetiką, kurią žmonės pajaučia atsistoję jo viduje ir užsimerkę. Šį ąžuolą ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.

  8. GUOSTĖS UPELIO AKMUO. Sunku pasakyti, kaip jis atsirado upelio vagoje. Gali būti, kad tai svarbus šventyklos akmuo. Įdomu, kad pavasarį, kada Guostės upelis būna vandeningas, akmens negalima matyti. Sausringais metais ir žiemą jis gerai pastebimas. Ant akmens iškaltas ratas su duobele viduje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, toks ženklas simbolizuoja saulę. Gali būti, kad akmuo buvo lankomas norint atgauti sveikatą. Užuguosčio parapijos klebonas J. Šilkinis yra aprašęs akmenį, gulintį upelio vagoje, ko gero šį. Jis minimas kaip stebuklingas, teikiantis ypatingų galių. Šį akmenį ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.

  9. INTUPONIŲ AKMENYS. Tai valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. 2000 metais įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Unikalus kodas – 25144. Akmenų grupėje yra du dubenėti akmenys. Pasakojama, kad akmenų įduboje susirenkantis vanduo turi gydomųjų savybių. Mokslininkų nuomone, ši akmenų grupė yra ikikrikščioniškojo laikotarpio šventvietė. Akmenys yra išsidėstę saulės tekėjimo kryptimi.

  10. GELUŽIO EŽERAS. Seniausiuose žemėlapiuose šis ežeras minimas Gelužos vardu. Ant ežero kranto Pagelužės kaime buvo surastos trinamosios girnos, vadinasi šį gamtos kampelį žmonės pamilo seniai. Giliausia ežero vieta siekia 47 metrus. Kranto linijos ilgis – 3 km. Pasakojama, kad ežerai Guosta ir Geluža yra dvyniai. Ežerus jungia Guostės upeliukas. Gelužos ežerą lydi senovinė sakmė. Ši jo vizitinė kortelė įspėjanti, raginanti vandens pasisaugoti. Pasak vietinių gyventojų, ežeras reikalauja žmonių aukų. Esą ežero dvasios vienu metu pasiglemžia vyrą ir moterį. Iš tikrųjų, per nepilną šimtmetį ežeras pasiglemžė jau tris poras. Vandenin nugarmėjo dvi sutuoktinių poros bei jauna mergina su vaikinu, kurie tik ruošėsi tuoktis. Ežero krantai užpelkėję, ežere gausu gilių duobių. Vanduo švarus, gyvena vėžiai, šaltiniuotą vandenį mėgstančios žuvys.

Daugiau nuotraukų: https://drive.google.com/open?id=1pTjnas1Q_iTma-i2CEy_0wTcB0qJa1HM

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *