Liūdesio kelionė po Kupiškio kaimus

Justinas ADOMAITIS

Giltinė šienauja senos agrarinės šalies pieno ūkius. Mokesčiai ir reikalavimai auga, pieno kainos ir išmokos mažiausios bendrijoje, ūkininkai sensta, jaunimui gyvulininkystės verslas nepatrauklus.

„Valdžia ir miestiečiai ūkininką vadina išlaikytiniu“, – sakė kupiškietis ūkininkas V.Alekna (pirmas kairėje), girdint ir žemės ūkio ministrui A. Palioniui.

Galvijai, veislinių karvių bandos išvežamos į užsienį. Oficialiais duomenimis, 2016 m. eksportuota 137 330 galvijų, 2017 m. – 128 301, 2018 m. – 131 223, per septynis šių metų mėnesius – 73 774. Karvė šalies pievose tampa retenybe. Apie tai Vilniaus politikams bandė pasakyti Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) nariai, į gedulingą ekskursiją po likviduotus Kupiškio rajono pieno ūkius pakvietę naująjį žemės ūkio ministrą Andrių Palionį, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką Andriejų Stančiką, Seimo narį Audrį Šimą. Kitas parlamentaras, buvęs Kupiškio meras Jonas Jarutis, atvyko tik pasisveikinti. Liūdesio kelionėje dalyvavo likimo paženklinti pieno ūkių šeimininkai iš Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Šiaulių, Šilutės, Prienų, Jonavos, Šakių, Utenos rajonų.
Pasak LPGA prezidento Jono Vilionio, pastarųjų metų situacija šalies pieno sektoriuje tragiška: likviduojami ne tik smulkūs, bet ir prekiniai, modernizuoti pieno ūkiai, veislines, kontroliuojamo produktyvumo karvių bandas superka lenkų ūkininkai. Vieno pažangiausių šalyje Vidos ir Martyno Butkevičių (Veiverių sen.) pieno ūkio juodmargės „emigravo“ į Lenkiją. Pasak M. Butkevičiaus, pirkėjas, įsigijęs „kilmingas“ juodmarges, patikino, jog patirtos išlaidos jam atsipirks per pirmuosius metus.
„Man keista, jog lietuviams nuostolingas pieno ūkis kaimynams yra pelningas, – stebėjosi M. Butkevičius, – ten vyrauja šeimos ūkiai, panašūs kaip ir Prienų rajone, tačiau skiriasi valdžios nuostatos, ten valstybė padeda kaimo verslui, o ne žlugdo pieno gamintojus“.

Pieno ūkių pjūtis
LPGA tarybos narė, Kupiškio r. ūkininkė Adelė Adamonienė išvardino, kiek per pastaruosius kelerius metus jų rajone likviduota pažangių įvairaus dydžio pieno ūkių, kiek produktyvių karvių bandų išvežta į Lenkiją, kiek galvijų tapo Utenos mėsos perdirbimo įmonės žaliava.

Kalba LPGA tarybos narys M. Butkevičius (dešinėje), diskusijoje dalyvavo ir LPGA pirmininkas J. Vilionis (sėdi kairėje).

„Su šeima ūkininkavome nuo 1990-ųjų, daugiau nei šimto galvijų fermą likvidavome 2015-aisiais, – kalbėjo kupiškietė Asta Štrimaitienė, – pieno supirkimo kainos netgi su valstybės išmokomis nepadengdavo gamybos kaštų. Auginti mėsinius galvijus taip pat buvo nuostolinga, todėl vyras Vidmantas pasirinko augalininkystės verslą, talkinti ketina sūnus Ignas“.
Pastarasis Kauno kolegijoje 2018 m. parengė profesinio bakalauro darbą „Ūkininko Vidmanto Štrimaičio ūkyje auginamų augalų technologijų vertinimas“. Puikiai įvertintame darbe išanalizuotos kelerių metų laikotarpiu kultivuojamų žieminių ir vasarinių kviečių, miežių, žirnių, rapsų auginimo technologijos, įvertinti ūkio gamybos kaštai pagal atskiras kultūras.

„Augalininkystės sritis slepia mažiau rizikų, – kalbėjo A. Štrimaitienė, – be to, javų priežiūra patrauklesnė jaunimui“.
„Fragmentuotas žemės ūkio sektoriaus valdymas neveda sėkmės link, – Štrimaičių ūkio kieme kalbėjo M. Butkevičius, – ministerija užsako tokias studijas parengti kaimo nemačiusiems žmonėms, moka šimtus tūkstančių, o čia jaunas ūkininkas, suvalkiečio sūnus, verslo analizę padarė už ačiū. Savo rajone galėčiau išvardinti ne vieną jauną ūkininką, verslą modeliuojantį mokslo ir pažangos metodais. Žemdirbių savivaldai būtų pravartu atsigręžti į jaunimą, suteikti jam pasitikėjimo mandatą“.
„Biržų rajone jau išnykę dešimt ir daugiau karvių laikantieji ūkiai, – sakė LPGA tarybos narys, biržietis, pažangaus ūkio šeimininkas Vytautas Stankevičius, – neviltis ir valstybės abejingumas veja žmones iš kaimo“.
Pasak LPGA tarybos narės A. Adamonienės, 2015 m. pieno ūkius likvidavo kupiškėnai Alis Glemža (23 karvių banda), Edmundas Žiaugrė (16 karvių), Mindaugas Kučinskas (42 karvės). 2016 m. fermų duris užkalė Zita Jėckienė (25 galvijai), Tomas Šližauskas (78 galvijai), Vidas Tūska (95 galvijai), Rolandas Užusienis (17 galvijų). 2017 m. praradimai: Andriaus Karaliūno ūkis (70 galvijų), Stanislovo Družo (19 galvijų), Elenos Medelinskienės (19 galvijų), Evaldo Šumino (15 galvijų), 2018 m. likviduoti Valdo Aleknos (32 karvių banda), Audriaus Blaževičiaus (58 galvijai), Elenos Norvaišienės (27 galvijai), Klaido Lauryno Kaladės (49 galvijai), Antano Augustavičiaus (10 galvijų), Jūratės Čeplevičės (14 karvių), Jono Kuklinsko (79 galvijai), Irenos Lukošiūnienės pieno ūkiai. Pasak A. Adamonienės, šiemet pieno ūkius likviduoja Kupiškio r. ūkininkai Robertas Blaževičius, Reda Meiluvienė, Bronius Mačiulis, Vidas Vilkas, Rima Žilinskienė, Danutė Stanienė.

Parama – akmuo po kaklu
LPGA prezidento J. Vilionio teigimu, kiekviename rajone panaši pieno ūkių situacija, tik dažnai ūkininkai tiesiog vengia prisipažinti, jog verslą likvidavo, save ir visus ūkio dirbančiuosius pasmerkė tapti valstybės išlaikytiniais.
„Kūrėme gyvulininkystės plėtros strategijas, mokslininkai rašė studijas, kaip didinti gimstamumą kaime, tačiau dabar matome atsidūrę prie suskilusios geldos, – kalbėjo LPGA tarybos narys M. Butkevičius, – savo rajone galiu išvardinti pieno ūkius, kurie nelikviduojami vien dėl ūkininkų įsipareigojimų paramos programoms. Liūdniausia, jog dėl tokios situacijos visa kaltė adresuojama žemdirbiams, o ne agrarinio sektoriaus strategams“.
Anot M. Butkevičiaus, Prienų rajone prieš gerą dešimtmetį buvo apie tris tūkstančius pieno ūkių, dabar likęs koks trečdalis, kiti pasirinkę augalininkystę arba mišrią gamybą. Trumposios maisto grandinės (nuo fermos iki stalo) populiarios rajone, jeigu kokios stichinės nelaimės ar užsienio agresijos, pavyzdžiui, pykštelėjus Astravui, uždarius didžiuosius prekybos tinklus, mūsų ūkininkai badu nemirtų. „Savo sodybos podėliuose kiekvienas ūkininkas turi atsargų bent dviem mėnesiams, – kalbėjo M. Butkevičius, – o kuo valdžia užkiš pažadais maitinamų likusiųjų burnas“?
Kupiškis – tipiškas statistinis agrarinis kraštas, gyventojų – 17,6 tūkst., pasak LPGA tarybos narės A. Adamonienės, pastaruosius dešimtmečius populiariausias kaimiečių pajamų šaltinis – pieno gamyba. Rajone 2015 m. buvo 1261 galvijų laikytojas, pačių galvijų skaičius siekė 11,5 tūkst. Šių metų rugpjūčio mėn. 745 kaimiečiai laikė 9316 galvijų. Po vieną dvi karves laikė 356 gyventojai, po 3-5 – 144, po 6-10 – 69, po 11-20 – 43, po 21-30 – 13, po 31-50 – 16, po 51-100 – 9, po 101-150 – 2, daugiau nei 150 galvijų – vienas ūkis.
„Labai panašiame į Kupiškį kaimiškame Prienų rajone pieno ūkius nuo visiškos griūties išgelbėjo mišri gamyba“, – pastebi M. Butkevičius.
Sustoję diskusijai Šaltenių kaimo (Subačiaus sen.) ūkininko V. Aleknos sodybos kieme išgirdome dar vieną dramatišką žlugusių vilčių istoriją. Nuo 1994 m. kurtas ir puoselėtas pieno ūkis pernai balandį baigė išparduoti karves kaimynams lenkams.
„Ūkininkai visuomeninės televizijos laidose vadinami valstybės išlaikytiniais, nes naudojasi mokesčių lengvatomis, – kalbėjo V. Alekna, – miestiečiai įtikinėjami, jog prekybos centruose pieno produktai brangsta dėl pabrangusios žaliavos, nors taip nėra. Kas skatina tokią kaimo ir miesto žmonių priešpriešą? Miestiečiams valstybė kiekvieną žiemą kompensuoja dalį centralizuoto šildymo išlaidų, bet mes nepavydime jiems tokios lengvatos“.

Kiek tenka ūkininkui?
„Pieno produkto kainoje ūkininkui atitenka 20 proc., o prekybininkas pasiima visus 38 proc., – sakė LPGA vadovas J. Vilionis, – politikai iki šiol niekaip nepasodina pastarųjų prie derybų su ūkininkais ir pieno perdirbėjais stalo. Negi čia viską lemia „sveriami“ pinigai“?
„Mes nevaldome savo pieno, be to, esame nevieningi, – pastebėjimais dalijosi M. Butkevičius, – žemdirbių savivalda išpešiota, kooperacijos galimybe pasinaudojo sumanūs verslininkai, antai po Kupiškio rajoną kursuoja net vienuolika pieno supirkėjų įmonių, panaši situacija ir kituose regionuose“.
„Trečius metus bandau likviduoti pieno ūkį, bet negaliu – dalyvavau paramos programoje, pasistačiau naują fermą, – pasakojo Varniškių k. ūkininkė Rimutė Strazdienė, – įsipareigojau didinti karvių bandą, plėsti gamybą, bet nukritusios žaliavos supirkimo kainos verčia atsisakyti verslo, bedarbiais paleisti penkis kaimo gyventojus, nuskurdinti savo šeimą“.

Ūkininkės R. Strazdienės pieno ūkis suvaržytas didelių įsipareigojimų.

Pasak R. Strazdienės, kas antrą dieną supirkėjai iš jos ūkio išsiveža beveik po tris tonas pieno, tačiau gaunama kaina nepadengia gamybos kaštų. Ministrui A. Palioniui pasiteiravus, kokia būtų reali kaina, ūkininkė paminėjo pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ viešai deklaruojamą „vidutinę europietišką“ – 33 euro centai už kilogramą. „Jeigu tiek gaučiau, pieno gamybos neatsisakyčiau“, – sakė R. Strazdienė. Be to, moteris ministrui skundėsi, jog į ūkininkų kaimynystę atsikėlę miestiečiai valstybės tarnybas atakuoja dėl jos fermų skleidžiamo kvapo. Biurokratams vėliau smagu patikrinimais ir baudomis „taršyti“ ūkininkus.
Kupiškėno Vido Tūskos pieno ūkis likviduotas prieš porą metų: šimtas galvijų išvažiavo į Lenkiją, ūkininko šeimą dabar išlaiko 200 ha augalininkystės verslas.
Važiuodami Kupiškio rajono kaimo keliais šalies politikai ir LPGA nariai beveik kas penkis kilometrus stebėjo po vieną likviduotą pieno ūkį. Ekskursijos vadovė A. Adamonienė prasitarė, jog daugelis atsisakiusiųjų pieno gamybos verslo tiesiog nesutiko priimti svečių, vadino tai druskos barstymu ant negyjančios žaizdos.

Rekviem pieno ūkiui?
Susirinkus į vieną Aleksandrijos kaimo sodybą aptarti ekskursijos po Kupiškio r. ūkius, A. Adamonienė renginį pavadino „rekviem pieno ūkiui“.
LPGA prezidento J. Vilionio žodis buvo sausas ir griežtas: „Situacija Lietuvos pieno sektoriuje tragiškai blogėja. Per paskutinius 12 mėn. melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 16,6 tūkst. (6,2 proc.), ūkių, laikančių karves, sumažėjo 5,3 tūkst. (13,6 proc.). Per dvejus pastaruosius metus melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 30 tūkst., iš pieno gamybos negrįžtamai pasitraukė 11 tūkst. ūkių. Šią katastrofą sukėlė ne tik trečius metus iš eilės besitęsiančios nepalankios hidrometeorologinės sąlygos, bet ir disbalansas tarp galių pasiskirstymo pieno tiekimo grandinėje. Lietuvos pieno gamintojams mokama žemiausia Europos Sąjungoje pieno supirkimo kaina, varanti į neviltį vis didesnį skaičių pieno gamintojų. Dėl sudėtingų klimatinių sąlygų, pieno gamybos kaštų, nepadengiančių kainų, pieno gamintojai žada galutinai atsisakyti pieno gamybos. Pavyzdžiui, dėl 2018 m. sausros ir po to patirtų nuostolių vokiečių ūkininkams buvo išmokėta 700 mln. Eur kompensacijų, lenkų ūkininkams – 400 mln. Eur, lietuviai išsikovojo vos 8,5 mln. Eur, nors nuostoliai siekė 32 mln. Eur. Pastarieji šalies politikai grasina iš žemdirbių atimti kuro lengvatą, padidinti mokesčius už ūkio reikmėms naudojamą vandenį, įvesti taršos (kvapų) apribojimus ir pan. Pienininkystė yra vienas pagrindinių kaimiškų regionų ekonomikos variklių, kurianti darbo vietas ir generuojanti pajamas į valstybės biudžetą. Šio sektoriaus nykimas turi negrįžtamų ilgalaikių pasekmių ir ekonominiam, ir socialiniam Lietuvos kaimo gyvenimui“.

Patarė ministrui

Diskusija likviduoto pieno ūkio fermų kieme.

LPGA vadovas J. Vilionis kvietė susirinkusiuosius išsakyti savo pastebėjimus, informuoti naująjį žemės ūkio ministrą apie situaciją sektoriuje.
„Utenos rajone smulkūs pieno ūkiai seniai išnyko, dabar atėjo eilė stambiesiems, – kalbėjo LPGA tarybos narys Arūnas Kudrevičius, – visa verslo aplinka (pieno perdirbėjai, prekybininkai, valstybė) skatina ūkininkus pieno žaliavą atiduoti veltui“.
A.Kudrevičius pateikė savo ūkio pavyzdį: prieš 20 metų už pieno kilogramą jis gaudavo 70 lietuviškų centų, minimalus atlyginimas buvo 360 litų, trąšų tona kainavo 460 litų, litras dyzelino – 68 centus. Šiandien pienas superkamas po 20 euro centų, atlyginimas – 600 Eur, trąšų tona – 400 Eur, dyzelinas pabrango keleriopai.
„Lenkiją išlaiko maži šeimos pieno ūkiai, – kalbėjo rokiškietė Dalia Lūžienė-Malijonienė, – kodėl mūsų valstybė žlugdo savo žemės ūkį“?
Kupiškio r. ūkininkas Zigmas Aleksandravičius pašmaikštavo, jog prieš keletą metų į Seimą renkami ūkininkai „valstiečiai“ – žinojo visus atsakymus į žemdirbiams rūpimus klausimus, o dabar nežino nieko. Naujajam žemės ūkio ministrui A. Palioniui žodžio kišenėje neieškantis kupiškėnas pareiškė užuojautą: ir dėl paveldėtų problemų, ir dėl politinių skersvėjų.
Šilutės r. ūkininkė Snieguolė Radvinskienė apgailestavo, jog pieno gamintojai nesusikalba su sava valdžia, bet panaši situacija ir ūkininkų bendruomenėje. Šalyje daugėja žemdirbių milijonierių – įsiskolinusiųjų bankams, o valdžia taip ir nesumoja patikrinti, kur dingsta pinigai maisto grandinėje nuo fermos iki stalo. Pieno gamintojai už žaliavą kas mėnesį gauna vis mažesnę kainą, bet parduotuvėse pieno produktai brangsta. Šilutiškė ūkininkė turėjo pastabų dėl nacionalinės biurokratijos išvešėjimo: dokumentus dėl fermos statybų su valdininkais jai teko derinti trejus metus, statybos užtruko porą mėnesių.
„Pieno sektorius per metus sukuria 800 milijonų eurų bendrojo vidaus produkto, – kalbėjo LPGA tarybos narys Tomas Raudonius, – valstybė visiškai nusišalinusi nuo rūpesčio pieno ūkio perspektyvomis. Antai kaimynai lenkai jau planuoja, kam parduos savo pieno produktus, kai po „Brexit“ neteks tos šalies vartotojų rinkos. Žalio pieno kaina Lietuvoje katastrofiškai kris. Plėtoti augalininkystę irgi bus nelengva – Ukrainoje javus užaugina pigiau. Kokią finansų inžineriją pieno gamybai stiprinti panaudos mūsų valstybė“?
Apie valstybės ir Europos Sąjungos keliamus reikalavimus pieno gamybos verslui ir tam priderančią atitinkamą paramą kalbėjo LPGA tarybos nariai Alvydas Miliūnas, Andriejus Štombergas, M. Butkevičius, Arūnas Grubliauskis ir kiti.
Žemės ūkio ministras A. Palionis dėkojo šalies ūkininkams, kad jie dar dirba žemės ūkyje, kuria bendrąjį vidaus produktą. Situaciją pieno gamybos sektoriuje jam geriausiai „ištransliuoja“ kraštiečiai (A. Palionis į Seimą išrinktas Prienų r.) ūkininkai, vietos politikai J. Vilionis ir M. Butkevičius. Pasak naujojo ministro A. Palionio, iš ES valstybei skiriamas finansinės paramos vokas iki 2020 m. nesikeičia, tačiau kinta laikotarpio pradžioje sutartos ir dabartiniu metu dirbamos žemės plotai. Šeimos ūkiai neturi galimybių įsisavinti anksčiau deklaruotų nederlingų ir nedirbamų plotų, o stambiesiems tas paprasčiau.
Atsakydamas į LPGA susitikime dalyvaujančių ūkininkų klausimus ir priekaištus, A. Palionis žadėjo mažinti žemdirbiams tenkančią administracinę naštą, mažinti biurokratizmą, primetamą iš Vilniaus valdžios institucijų. „Tik su gamta ir Dievu negalima susitarti, o su visais kitais įmanoma“, – sakė ministras A. Palionis.
Reziumuodamas ekskursijos po Kupiškio r. ūkius įspūdžius ir diskusiją su šalies politikais, LPGA prezidentas J. Vilionis įspėjo kolegas pieno gamintojus rengtis protesto akcijoms: pirmoji būtų nukreipta blokuoti mažiausias supirkimo kainas mokančią pieno perdirbimo bendrovę, antroji – ūkininkų protesto maršas su karvėmis į Vilnių prie šalies aukščiausiosios valdžios rūmų. „Pažiūrėsim, kas nugalės: „sveriami pinigai“ ar Lietuvos žemdirbių ir apskritai kaimo išlikimo klausimas“, – be užuolankų rėžė LPGA vadovas J. Vilionis.

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *