„Kaip toli – kaip arti…“

Keista tai buvo naktis. Žinoma, nemigadienių pasitaiko, bet šis buvo kiek kitoks – ne neramus, vertęs nesudėt bluosto dėl iškilusios problemos, nepadaryto darbo ar kokio kito rūpesčio, o labai šviesus, vedžiojantis po margaspalvių mokyklinių prisiminimų pievą. Dar vis beldėsi vakarykščio bendraklasių susitikimo įspūdžiai.


Ir, pasirodo, ne tik aš viena negalėjau nuo jų pabėgti. Nepaleido jie ir kitų. Laima sako, jau 3 valandą pradėjusi „žaisti“ su nuotraukomis, Sigutė su Nijole taip pat anksti pakirdusios. Matyt, apie sugrįžimą į mokyklą po 50 metų galvojo ir dar ilgai galvos ne vienas iš mūsų Jiezno vidurinės mokyklos, dabar gimnazijos, XXI laidos abiturientų. Beje, nors mes mokėmės vidurinėje mokykloje, bet neretai vyresnės kartos mokytojai ir mus vadindavo gimnazistais. Matyt, mokykla ir mokiniai jiems asocijavosi su jų laikų gimnazija. Na, o tik pradedantys darbą jauni mokytojai, tarp kurių buvo ir mūsų – penktų klasių auklėtojai Ramutė Janonienė ir šviesios atminties Jonas Janonis, kaip patys prisipažino ankstesnių susitikimų metu, išgyveno įvairias patirtis ir mokėsi kartu su mumis. Tuomet mes, žinoma, to nesupratome. Nesupratome ir to, kaip jiems kartais nelengva buvo atsakyti į mūsų klausimus, neretai ir provokuojančius. Juo labiau, kad dažnas iš mūsų į mokyklą ateidavome ir su savo šeimos ar giminės paslaptimis, kurias iš namų buvo prisakyta saugoti, nesidalinti jomis. O kartais taip norėdavosi papasakoti apie tai, kad mamos kraičio skrynioje tarp kitų svarbių popierių yra saugoma senelio – uniformuoto ulono ar Lietuvos savanorio nuotrauka, kad tu šį tą naujo sužinojai apie Sibiro taigą, mat perskaitei iš ten atėjusį dėdės ar tetos laišką, kad turi gražią iš Amerikos giminaičių atsiųstą atvirutę, sveikinančią su Kalėdomis. Ir dar daug visko buvo, apie ką norėjosi kalbėtis tarpusavyje ir klausti mokytojų, tų žmonių, kuriais, kaip ir tėvais, mes tikėjome ir pasitikėjome. Ačiū tiems, kurie kalbėjosi, kurie mokė ne tik matematikos, chemijos, prancūzų kalbos, istorijos ar kitų dalykų, bet ir padėjo pažinti Lietuvą, teatrą, muziką, šokio subtilumus, keliavo su mumis, prisiėmė atsakomybę ir gynė. Reikėjo ir šito, nes, be žodžio „pareiga“, mes taip pat „ardėmės“ už teisybę, rengėm slaptus vakarėlius, o devintoje klasėje jau ir verslo planą sukūrėm – pabėgom iš dviejų pamokų, kad netoli Jiezno statomos fermos lubas užpiltume pjuvenomis ir taip užsidirbtume pinigų ekskursijai. Viskas baigėsi laimingai: į Vilnių išvažiavome, iš mokyklos neišmetė. Ją baigėme.
Mūsų baigusiųjų buvo penkiasdešimt. Šiandien tarp mūsų jau nėra vienuolikos. Išėję jau nemažai ir mokytojų. Tad susitikimo dieną pirmiausia rinkomės Jiezno parapijos bažnyčioje, uždegėme žvakeles ir maldoje prisiminėme išėjusiuosius. Jų atminimą tylos minute vėliau pagerbėme ir susirinkę į tradicinę pamoką klasėje. Beje, labai džiaugiamės, kad mokykla mūsų laukė. Tik įėjus, jau fojė pasitiko sveikinimas sugrįžus į mokyklą, su jame išrašytomis labai prasmingomis šviesios atminties mokytojos lituanistės ir poetės Birutės Grižienės eilėmis:
„Nusiprausiu rankas
Gėlame vandeny
Ir sužvarbusią širdį
Kaip paukštę neramią
Laikysiu.
Kaip arti – kaip toli,
Kaip toli – kaip arti
Sidabrinių upelių vaikystė“
Miela staigmena mūsų laukė ir mokyklos muziejuje, į kurį mus pakvietė jo vedėja, istorijos mokytoja Nijolė Aleškevičienė. Pasijutome tarp savų sienų, nuotraukose išvydome daug pažįstamų veidų, ant stalo – vėlgi mūsų paskutinio skambučio nuotrauka ir atversta Svečių knyga, pradėta rašyti prieš 10 metų. Kaip nepasidžiaugti tuo, kad tai – 40 metų mokyklos baigimo susitikimo proga būtent mūsų padovanota knyga su palinkėjimu garbingai rašyti mokyklos metraštį. Buvo smagu klausytis ir apie tai, kaip mūsų mokykla puoselėja jai artimas ankstesnes ir kuria naujas tradicijas, auga ir augina žmogų. Mus ji pasitiko atjaunėjusi, pagražėjusi, renovuota, tapusi gimnazija.
Na, o mes? Koks gi jis, tas mūsų penkiasdešimties kelio metraštis? Tų, kurie buvome susirinkę, ir tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo dalyvauti. Po mokyklos baigimo dauguma mūsiškių patraukė į Vilniaus, Kauno aukštąsias mokyklas, keletas mergaičių pasirinko tuometinio Kapsuko pedagoginę mokyklą. Kiti, greičiau įsigę specialybes, pradėjo darbus. Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir mūsų gyvenimo keliuose buvo visko: sėkmių ir nesėkmių, džiaugsmų ir praradimų, įgyvendintų svajonių ir neišsipildžiusių vilčių – bet šį kartą susibėgus tikrai ne tik apie tai norėjosi kalbėtis. Tiesiog buvo gera būti kartu. Ir dar beveik vienu balsu visiems susirinkusiems pripažinus, kad esame laimingi, nes gyvename Lietuvoje. Tą tvirtino ir apie 150 pasaulio šalių pabuvojusi Alvyda, ir vaikus Amerikoje, Londone, Liuksemburge, Prancūzijos pietuose lankantys Jonas, Aušra, Gintaras, Genutė, ir per atostogas po svečias šalis pasidairantys kiti mūsiškiai. Kaip ir tie, kuriems mieliausia vieta yra tapusi sava sodyba, savas kiemas, savas sodas… Gal ir pasirodys keista šiuo laiku, bet nesiskundėm, nepolitikavom, neieškojom kaltų. Mums tai nebuvo svarbu. Matyt, ir dėl to, jog mes, perfrazavus mokytoją Birutę, buvom taip toli ir taip arti savo auksinės jaunystės.
…Ačiū mielai auklėtojai Ramutei Janonienei, kartu bažnyčioje, mokykloje ir mintimis su mumis buvusioms mokytojoms Palmyrai Matusevičienei, Agnei Mackevičienei, Eugenijai Rimšienei, Stasei Vaitkevičienei, svetingai priėmusiai gimnazijai, Jiezno parapijos klebonui Rolandui Bičkauskui, Sigutės dukrai Sonatai, sukūrusiai gražius susitikimo simbolius, ir visiems rugsėjo 7-ąją Jiezne sutiktiems žmonėms. Jūs padėjote sukurti prasmingą sugrįžimo šventę.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *