Apie išeinantį

Savo vietą, jei ją turi, ir išeidamas pasiimi. Viktorija Daujotytė

Vasara traukiasi ilgėjančiais vakarais, o rytais rasotomis pievomis tyliai atbrenda ruduo, barstydamas pageltusius lapus ir skaičiuodamas išeinančius – iš gyvenimo ar tik iš darbo. Ne vienas mokytojas šį rugsėjį nebepravėrė mokyklos durų, ne kiekvienas iš jų šį būties ir kasdienybės pasikeitimą priima be liūdesio, nes bėgant metams, turbūt nė pats nepajunti, kaip gyvenimą imi tapatinti su darbu, o save – su pareigomis.
Dažnai girdime, jog nepakeičiamų nėra, arba „ne tu, tai kitas“ – suprask: nesi labai vertingas ar išskirtinis, todėl nenuostabu, kad ir patys tą dažnai kartojame, taip „guodžiame“ save ar greta esantį. Tiesa, vieta tuščia tikrai nebūna. Anksčiau ar vėliau kažkas atsiranda kiekvieno išėjusiojo vietoje, bet ar jį pakeičia? Žmogus – juk ne stalas, ne drabužis.
Bėga jau aštunti metai be Justino Marcinkevičiaus, bet niekas taip ir neužima jo vietos, nors būtų daug geriau, tvirčiau pasijustume ir apsidžiaugtume, jei pastaroji nežiojėtų tuščia.
O kas ir kada stos vietoje mokytojos Anarsijos – orios ir tvirtos, neskaičiavusios darbo savo krašto žmonėms valandų ir iki pat gyvenimo pabaigos jautusios pareigą skleisti žinią apie literatūrą bei „Žiburio“ gimnazijos 1949-ųjų laidos didžiuosius: Joną ir Justiną.
Kiekvienas iš mūsų yra nepakeičiamas. Ir tu toks esi. Aišku, kažkas ir be tavęs, ir po tavęs atliks tavo buvusius darbus, jei jų dar kam reikės. Kai ką padarys gal net žymiai geriau, bet bus jau kitaip. Tą supratus labai kvailai atrodo ir lenktynės, kas geresnis, ir baimės, kad kažkas gali užstoti tavo nuopelnus. Neužstos. Jei jau esi, tai ir turi savo vietą, o kitas – savąją. Išeidamas net nenorėdamas ją išsineši. Kaip ta nueinanti vasara išsiveda savo žiedų spalvas ir kvapus, savo paukščių giesmes, lietaus gaivą ir per visą dangų netikėtai švystelėjusią vaivorykštę, Gal todėl taip norisi dar pasidžiaugti ir paprašyti: vasara, pabūk, neskubėk išeiti.
„Visi mes – išeinantys“, – kažkaip linksmai pamojuoja praskrendantys paukščiai, ir tarsi daugtaškis po sakinio – sode pabyra obuoliai. Ne vasariniai.
Genovaitė