Kaip rašė istorikas Tomas Vaiseta: „1941 m. birželį prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas Lietuvai reiškė didžiausios XX a. katastrofos pradžią.“ Tą lemtingą 1941-ųjų vasarą prasidėjo masinis žydų tautos naikinimas. Nuo seno mažuose Lietuvos miesteliuose įsikūrusios žydų bendruomenės formavo savitą kultūrinį, socialinį ir religinį gyvenimą, tačiau jau antrąją karo dieną Prienus užėmė priešakiniai vokiečių kariuomenės motorizuoti daliniai. Neilgai trukus, rugpjūčio 26-ąją, prasiliejo ir kraujas – Prienuose vokiečiai kartu su jiems talkinusiais lietuviais sušaudė apie 1100 beginklių žydų tautybės rajono gyventojų.
Praėjusį pirmadienį Prienų žydų žudynių vietoje vyko tradicinis minėjimas, skirtas 78-osioms žūties metinėms paminėti. Dabar visai šalia šios vietos, Kęstučio gatvėje, įsikūrusi gyvenvietė, tačiau tuomet tikriausiai tebuvo tik pušynas. Atoki ir rami vieta visiems laikams virto istorijos liudytoja… Jau rugpjūčio 25 dieną stipriausius vyrus vokiečiai atvarė į šią vietą kasti dviejų duobių, o kitą dieną paaiškėjo, jog patys žydai buvo priversti išsikasti sau kapus. Čia sušaudyti Prienų, Balbieriškio, Stakliškių, Jiezno, Veiverių ir kitose vietovėse gyvenę žydai.
„Šiandien čia mes vartome vieną žiauriausių Lietuvos istorijos puslapių. Tai yra karo, kuris atnešė netektis, skausmą ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Kaip ir kiekviename kare, taip ir šiame – laimėjusių nebūna. Nukenčia visi, kurie vienaip ar kitaip prie jo prisiliečia, tačiau kalbant apie žydų tautą, mes matome ir žinome, kad tai buvo genocidas ir sunku rasti kitą pavyzdį, kur taip masiškai būtų naikinama kita tauta. Gaila ir liūdna, kad ir mūsų krašte buvo žudomi žydų tautos žmonės – tokie pat žmonės, kokie esame ir mes. Vartydami tuos žiauriausius Lietuvos istorijos puslapius mes turime pasakyti, kad tai negali pasikartoti“, – kalbėjo Prienų r. savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Algis Marcinkevičius.
Prisiminimais dalinosi ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, kuris retoriškai klausė, kaip dabar atrodytų Prienai ir kiti maži miesteliai, jei juose gyventų žydai? Iš istorijos puslapių žinoma, kad ši tauta – tai dvasingi, intelektualūs ir meniškos sielos žmonės, tad retoriškai galime pasvarstyti ir mes, jog tikriausiai Prienų gatvelės būtų kupinos gyvybės ir muzikos.
Minėjimo metu prisiminta ir Danutė Dvilinskaitė-Laukienė – prieniškė mokytoja, kuri protestavo prieš vaikų darželio statybą ant žydų kapinių. Pasak minėjime dalyvavusio istoriko Chaimo Bargmano, ji parašė laišką rašytojui G. Kanovičiui, kurį šis išspausdino žurnale „Literatūra ir menas“. „Visa Lietuva prabilo apie Danutę Dvilinskaitę-Laukienę, prabilo apie Prienus… Ji nelaimėjo, nes iki šiol ant žydų kapinių stovi vaikų darželis. Gerai tai ar blogai – spręsti prieniškiams… Bet mes, žydai, prisimename šią moterį. Ji turėjo pagalbininkę Aldoną Aleksėjūnienę, nepamirškime ir jos“, – apie nusipelniusias prieniškes kalbėjo Ch. Bargmanas.
Apie sunkius ir skausmingus įvykius pasakojo ir Balbieriškio tolerancijos centro vadovas Rymantas Sidaravičius, tačiau visa istorija telpa viename jo sakinyje: „Krauju tada dažėsi visa Lietuva…“
Žydai – tai tauta, nuo seno pasižymėjusi savitomis tradicijomis ir papročiais. Pagal žydiškas tradicijas ant kapų dedami akmenys, simbolizuojantys amžinybę, todėl renginio pabaigoje, Ž. Gercui sukalbėjus maldą Jidiš kalba, susirinkusieji padėjo po akmenuką prie Holokausto aukoms skirto memorialo.
Rimantė Jančauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“