In Memoriam Anarsija Mikalauskaitė-Adamonienė

(1930 02 25–2019 08 26)

Jos gyvenimą įprasmino pareiga…

(…) „Gyvenimas – tas baltas gulbinas –
Jau nusklendė skaudžia būties erdve,
Ir liko kelios plunksnos murzinos
Neišsipildymo blyškiam delne.“ (eil. „Sentimento“)

Šios buvusios ilgametės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos metodininkės Anarsijos ADAMONIENĖS parašyto eilėraščio eilutės – pamąstymai apie žmogaus būties laikinumą – labai tinka ir paskutiniam atsisveikinimui su ja pačia. Viena iš paskutiniųjų prieškariu gimusių senosios Prienų kartos „mohikanų“, „Žiburio“ gimnazijos 1949-ųjų metų laidos abiturientų, poeto Justino Marcinkevičiaus klasės draugė, vėliau – ilgametė šios mokyklos mokytoja A. Adamonienė į Amžinybę iškeliavo rugpjūčio 26-ąją… Prieš tai dar spėjusi atiduoti pagarbą kitai Prienų krašto šviesuolei, savo bendražygei Antaninai Aleknavičienei. Nusilenkusi prie jos urnos, padėkojusi už prasmingą veiklą ir gyvenimą, tiesaus ir taiklaus žodžio meistrė savo bendramintei ir bičiulei švelniai „papriekaištavo“ dėl vieno – kodėl ji, metais jaunesnė, pirma stojo į akistatą su Amžinybe. Ir … netruko pasekti jau nutiestu taku į anapus…
Anarsija Adamonienė gimė 1930 metų vasario 25 d. Prienuose Katarinos ir Juozo Mikalauskų šeimoje. 1949 metais baigė Prienų vidurinę mokyklą ir pradėjo dirbti matematikos bei fizinio lavinimo mokytoja Šilavoto septynmetėje mokykloje. 1950 – 1955 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų dirbo Lazdijų rajono Šventežerio vidurinėje mokykloje. Vėliau ėjo Šilavoto vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėjos, Prienų rajono liaudies švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjos pareigas. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Prienų aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1963 m. iki 1985 m. dirbo Prienų 1 -osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.
Principinga, reikli ir griežta mokytoja, pasišventusi savo profesijai, jautusi didelę atsakomybę už gimtosios kalbos išsaugojimą ir grynumą, pareigą visuomenei kėlusi aukščiau asmeninio gyvenimo… Turėjusi dovaną kituose įžvelgti paslėptus talentus, gebėjusi juos padrąsinti ir pakylėti … Savo atkakliu ir pasiaukojamu darbu padėjusi pagrindą humanitarinėms mūsų krašto tradicijoms, tapusi sektinu pavyzdžiu kitiems lituanistams, daugybę mokinių paruošusi respublikiniams filologų, skaitovų konkursams, minėjimams…
Anarsija Adamonienė savo gyvenimą paskyrė prasmingai kultūrinei šviečiamajai veiklai: išugdė nemažai talentingų literatų, lietuvių kalbos ir literatūros žinovų, su dideliu entuziazmu vadovavo Prienų „Žiburio“ gimnazijos istorijos muziejui, kruopščiai pildė jo archyvą, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame ir literatūriniame gyvenime, Prienų kraštiečių klubo „Žiburys“ ir kūrėjų asociacijos „Gabija“ veiklose. Turėjo tvirtą savo nuomonę ir ją reiškė atvirai, todėl jaunesniems kolegoms, plunksnos broliams, šalia jos buvo ir drąsu, ir saugu.

Su bendraklasiu šviesios atminties poetu Justinu Marcinkevičiumi.

Mokytoja pirmoji perskaitydavo išleistas lietuvių autorių naujausias knygas, ir, ko gero, nė vienas Prienų bibliotekoje organizuotas susitikimas su rašytojais bei poetais ar jų kūrybai aptarti skirtas literatūrinis vakaras neapsieidavo be garbios mokytojos išsamių recenzijų ir taiklių įvertinimų. A.Adamonienė su dideliu užsidegimu padėjo rengti krašto kūrėjams skirtą puslapį „Nemunėlis“, „Gyvenimo“ laikraščiui kas mėnesį pasiūlydama įdomius susitikimus su naujais ir pamirštais autoriais bei jų kūryba. Literatūros naujienas, ypač kraštiečių kūrybą, ji populiarino ne tik rajono spaudoje, bet ir savaitraščiuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, žurnale „Metai“, interneto puslapiuose.
Mokytoja rašė eilėraščius, straipsnius apie žymius Prienų krašto žmones, literatūros kūrinių recenzijas. Tapusi nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuoto recenzijų konkurso laureate, ji buvo pakviesta dalyvauti baigiamajame „Vilniaus knygų mugės 2013“ renginyje.
Pluoštas A. Adamonienės eilėraščių paskelbtas poezijos rinktinėje „Gimtinės upeliai. Prienų krašto moterų poezija“, knygose „Pabūk džiaugsmu“, „Gili žodžių versmė“, spaudos leidiniuose. Ji dalyvavo rengiant ir sudarant knygas „Žmonės ir darbai“, „Gyvenimo mokykla“, apie „Žiburio“ gimnaziją, Sūduvos švietėją kunigą Peliksą Martišių, tris pirmuosius „Prienų krašto vyturių“ almanachus.
Mokytoja, visuomenininkė Anarsija Adamonienė aktyvia ir ryškia asmenybe, skleidusia ypatingą charizmą, išliko iki pat savo gyvenimo pabaigos. Ji labai didžia-vosi savo krašto darbščiais ir talentingais žmonėmis, atidžiai sekė buvusių „Žiburio“ gimnazijos mokytojų ir mokinių tolimesnę veiklą, atliko milžinišką darbą, mokyklos muziejui surinkusi jų atsiminimus, dokumentus, fotografijas ir kitą vertingą medžiagą. Ji buvo užmezgusi glaudžius ryšius su JAV ir kitose valstybėse gyvenančiais gimnazijos auklėtiniais.
Krašto garbė ir noras tiesti kelius tarp širdžių – ir išėjusių, ir tebegyvenančių – A. Adamonienę suvedė su šviesios atminties muziejininke A. Aleknavičiene, pasišventusia knygų apie Prienų krašto šviesuolius sudarymui ir leidybai. Šias didžias moteris suvienijo bendras tikslas neleisti užmarščiai užkloti žymių ir paprastų žmonių gyvenimo istorijų, pasidalinti su kitais jų skleidžiama šviesa, gražiais darbais, kūryba, atsidavimu pasirinktai sričiai ar visuomenei.
Tačiau rašydama apie kraštiečius, džiaugdamasi jų pasiekimais, gerbiama mokytoja, poetė, skaitovė, literatūros kritikė, kultūrinių renginių sumanytoja, organizatorė ir dalyvė A.Adamonienė kitiems žmonėms taip ir liko iki galo neperskaityta knyga… Nors jos turtinga profesinė ir visuomeninė veikla verta didelės pagarbos ir atminimo, kūrybinga asmenybė savo žinias ir gebėjimus pirmiausia skyrė „deimančiukų“, esančių šalia, paieškai, išaukštinimui ir pagerbimui, sąmoningai nutylėdama savo indėlį ir nuopelnus. Nesivaikyti garbės – toks buvo šios kuklios, bet tuo pat metu orios asmenybės pasirinkimas.
Anarsija Adamonienė 1997 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio I laipsnio Gedimino ordino medaliu, 2013 m. tapo Prienų rajono savivaldybės organizuoto konkurso „Kultūros šviesulys“ premijos laureate, už profesinę veiklą ne kartą skatinta garbės raštais, kitais apdovanojimais.
A.Adamonienė užaugino dukrą ir sūnų, sulaukė keturių vaikaičių. Dukra Aldona Augustinienė – edukologijos mokslų daktarė, sūnus Mindaugas – pagal profesiją inžinierius radijo konstruktorius, knygos „Už gyvenimo vairo“ autorius.
Ne taip seniai poetinius sveikinimus į Anapus mokslo draugams siuntusi jų autorė netrukus su visais savo amžininkais, pažintais ir pamiltais „Žiburio“ gimnazijos mokytojais ir bendramoksliais, jos aprašytais herojais susitiks Anapusybėje, įrašę „į brangų gimtinės peizažą/ savo meilę, svajas ir mintis“.
Palydime Mokytoją į Amžinąją kūrybingos ir neramios sielos kelionę su jos mėgto cituoti R. M. Rilkės žodžiais: „Angelai, sako, dažnai jau nežino,/ Ar su mirusiais vaikšto, ar su gyvaisiais, / Srovė amžina/ Iš abiejų karalysčių susirenka žmones,/ Ir vienus, ir kitus vieningai suglobia“…
Peržengusi nebūties vartus, ilsėkitės ramybėje…
„Gyvenimo“ redakcijos vardu – Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *