Po mažuosius miestelius pasižvalgius

Lietuvos Respublikos Seimas kasmet paskelbia vardų ir įvykių, kuriais bus pažymimi metai, sąrašą. Šiemet jame – net vienuolika atmintinų datų. Tai paskatina giliau pasidomėti vienu ar kitu praeities reiškiniu, įvykiu, istorine asmenybe ar kultūroje ryškų pėdsaką palikusiu žmogumi. „Versmenės“ klubo nariai savo programoje kasmet numato, ką ir kaip iš to sąrašo paminės. Šiemet su malonumu kalbėjome apie Vaižgantą, prisiminėm savo gimtųjų vietų vardus, o galiausiai išsiruošėm į smetonines – šventę, skirtą Prezidento Antano Smetonos 145-osioms gimimo metinėms paminėti.


Bet važiuoti tokį kelią tik į šventę… Ne, reikia pamatyti kuo daugiau. Ir tai pavyko.
Pirmas stabtelėjimas – Kulva, Jonavos rajone. Iki tol mus lydėjęs rūkas staiga dingo. Pamatėme grakštų obeliską ir plačias, saulės nuauksintas tolumas už jo. Aukščiausioje Jonavos rajono vietoje pastatytas paminklas Abraomui Kulviečiui. Tai buvo vienas mokslingiausių 16 a. lietuvių, gerai supratęs švietimo ir mokymosi reikšmę, Vilniuje įsteigtoje aukštesniojoje mokykloje daug dėmesio skyręs ir lietuvių kalbai. Iš Europos universitetų atnešęs reformacijos idėjas, Vilniuje buvo nepageidaujamas. Tad teko bėgti į Prūsiją. Profesoriavo ką tik įsteigtame Karaliaučiaus universitete. Paskui grįžo į gimtinę ir čia mirė, sulaukęs vos 35-erių metų. Paminklas A. Kulviečiui (skulpt. K. Bogdanas, M. Šnipas) pastatytas ir Jonavoje, minint jo 500-ąsias gimimo metines.
Nuo garsaus paminklų kūrėjo pradedame pažintį su Žeimiais. Seniūnijoje prieš keletą metų įkurtas skulptoriaus Konstantino Bogdano muziejus. Nedidelis, bet labai informatyvus. Apie savo kraštietį pasakoja puikus gidas, tautodailininkas Artūras Narkevičius. Vaikštome po labai tvarkingą, gėlėmis marguojantį miestelį. Neogotikinė mūrinė bažnyčia, suprojektuota garsaus architekto Vaclovo Michnevičiaus (palaidotas bažnyčios šventoriuje). To paties, kuris kūrė ir Birštono bažnyčią, ir dar bent 30 bažnyčių projektų autoriaus. Skvere, miestelio centre jam pastatytas biustas. Vėl K. Bogdano darbas, ranką pridėjo ir Artūras. Čia pat koplytėlė žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę

.

Žeimių krašto savanoriams. Artūras, kurdamas paminklą, ne tik iškalė pavardes, bet domėjosi visų jų istorijomis, likimais.  Pakeliui į Artūro dirbtuves sustojame prie koplytėlės Baro konfederacijos įvykiams Ukmergės krašte atminti. Tokie paminklai 18 a. buvo pastatyti trys, visi išliko. Mūsų gido dirbtuvėse laiko reikėtų gerokai daugiau negu jo turime. Keliuose savo namo kambariuose Artūras įrengęs ekspoziciją Žeimiuose gyvenusiems žydams atminti, atskirame pastate daugybė medžio drožinių. Jau išvažiuodami iš šio turtingo miestelio, apsukame ratą aplink Žeimių dvarą. Šis vėlyvojo klasicizmo paminklas dar nėra iki galo atkurtas, bet čia jau vyksta įvairūs kultūriniai, edukaciniai renginiai. Ten, kur įsikuria kūrybingas, neabejingas žmogus, gyvenimas ima kunkuliuoti. Tokių žmonių Žeimiuose ne vienas..
Toliau – Siesikų dvaras-pilis. Ilga ir įdomi jo istorija. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs renesanso stiliaus fortifikuotas gyvenamasis namas, arba tiesiog pilaitė. Dvaro prižiūrėtojas Audrys Matulaitis jau beveik dvidešimt metų po truputį atkuria brūzgynuose skendėjusius griuvėsius. Jis pats ir aprodė atstatomą dvarą. Apžiūrėjome abiejų aukštų patalpas, ypatingas, net aštuonių formų keramines plyteles, lubų ornamentiką. Klausėmės pasakojimo apie menės apšvietimą įvairiais metų laikais, interpretuotą pagal baltų kalendorių.  Atidžiai sekėme šeimininko aiškinimą apie išlikusius piešinius ant menės sienų. Įspėjame tuos, kurie susiruoš į Siesikus – piliai skirkite kuo daugiau laiko. Ten norisi būti, žiūrėti, mąstyti.
Dar gerokai neprivažiavus Užulėnio dvaro, pamatome ilgiausias mašinų eiles. Visi skuba į Prezidento A. Smetonos jubiliejaus paminėjimo šventę. Pagaliau mes Užugirio dvare. Žmonių daug, vieni apžiūrinėja dvaro-muziejaus ekspozicijas, kiti maklinėja po mugę, užkandžiauja, stoviniuoja ant Lėno ežero liepto. Mes darome tą patį, kol sulaukiame Prezidento (aktorius mums atrodo per jaunas šiam vaidmeniui), išklausome jo kalbą ir prasidėjus ponių rinkimams grįžtame prie Užulėnio mokyklos, kurią gimtajam kaimui 1935 metais padovanojo Prezidentas. Tais laikais tai buvo moderni, erdvi mokykla, dabar čia, nelikus vaikų, muziejus. Apžiūrime tik ką pastatytą paminklą Prezidentui A. Smetonai (skulptorius Antanas Žukauskas).
Jau sukdami namų link, užvažiuojame į Mūšios parką-memorialą, skirtą partizanų pagerbimui. Jo idėjos autorius – monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kilęs iš šių vietų. Miško parko teritorija didelė, vaizdinga, išraižyta upių vingių, stačių šlaitų. Paminklų parke daugėja, ir ne tik kovotojams už Lietuvos laisvę. Yra kryžius popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dešimtmečiui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui paminėti. Ir net JAV Prezidentui R.Reiganui, su kuriuo A. Svarinskui teko pabendrauti ir kurį monsinjoras labai gerbė už blogio imperijos sugriovimą.
Paskutinis kelionės sustojimas – Vepriai. Pravažiuojame antrąją Baro konfederacijos koplytėlę (trečioji stovi Šėtoje) ir sustojame ant kalvos miestelio centre. Šalia bažnyčia, apačioje ežeras, o mūsų laukia seniūnijos darbuotoja Jurgita, sužavėjusi mus nuoširdumu ir meile savo gimtosioms vietoms. Vepriuose daug įdomių dalykų, bet labiausiai vepriškiai didžiuojasi Kalvarijomis, įsikūrusiomis gražioje ir vaizdingoje vietoje – tarp Veprių ežero ir Šventosios upės. Pirmą kartą jos buvo apeitos 1846 m. Šio kryžiaus kelio ilgis – 5,5 km. 1963 metais Kalvarijų koplytėlės buvo sulygintos su žeme, atstatytos Atgimimo laikais. Dabartinį Kalvarijų kompleksą sudaro bažnyčia, Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai bei kryžiai, mediniai ir geležiniai vartai.  Jurgita kviečia atvažiuoti per Sekmines ir kartu su vepriškiais apeiti Kalvarijas. Tai – sena tradicija. Piligrimai, pasižymėkite savo kalendoriuose šią dieną.
Kiekviename miestelyje randi mūsų krašto istorijos pėdsakus, kartais sunkiai beįžiūrimus praeities liudytojus, grožiu užburiančius kraštovaizdžius, puikius žmones. „Viskas gerai mūsų Lietuvoje“, – sakome šiandien, gyvendami Baltijos kelio prisiminimais.
Dainora Šaltienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *