Kariuomenėje tarnybą baigęs savanoris: „Išmokau „pastovėti“ už save“

Baigęs mokyklą prieniškis Lukas Vainikevičius nežinojo, ką norėtų studijuoti. Kariuomenė jį visuomet žavėjo, tad jis nusprendė, kad tai tinkamas laikas išbandyti jėgas ir tapo kariu savanoriu.

Sunkiausi pirmi mėnesiai

Geriausi kariai apdovanojami padėkomis.

Lukas pasakojo, kad pirmaisiais mėnesiais sunkiausia buvo suprasti, kad negalima elgtis, kaip nori: yra nustatytas laikas, kada valgai, treniruojiesi, miegi. Iki kario priesaikos dvi savaites būsimieji kariai treniruojasi eisenai – kad visi vyrai žengtų koja kojon. „Batai spausdavo kojas, atsirasdavo pūslės. Pėdas barstėme pudra ir vaikščiojome apsirišę bintu“, – atviravo pašnekovas.

Pirmus tris mėnesius vyko baziniai kariniai mokymai. Didžiąją laiko dalį užėmė teorinės paskaitos, kuriose, pasak Luko, reikėjo, kaip mokyklos suole, užsirašinėti ginklo parametrus ir šaudymo principus. Po trijų mėnesių prasidėjo praktika: vyrai ėjo į mišką, mokėsi taktikos.
Po bazinių karinių mokymų kariai įgijo specialybę. Iki specializacijos vyrai buvo vadinami šauliais ir naudojo ginklus „G36“, kitaip vadinamus „gieškėmis“. „Vyrai, kurie nelabai išsiskiria fiziniais gabumais, lieka prie „gieškių“, o protingesni būna „taiklieji šauliai“. Dažniausiai, jei esi stambesnis, gauni granatsvaidį arba kulkosvaidį. Tuomet vyksta specialūs mokymai. Keturias savaites kariai analizuoja savo ginklą, kad taptų jo specialistais, žinotų, kiek ginklas sveria, kaip su juo judėti, kaip jį valdyti ir valyti“, – pasakojo Lukas.
Lukas buvo kulkosvaidininkas.

Vyravo griežta tvarka

Po kovinių šaudymų vyrai privalėdavo išvalyti ginklus. (Lukas – dešinėje).

Kariai keldavosi 5.45 val., o jau po penkiolikos minučių, nepriklausomai nuo oro sąlygų, pusę valandos mankštindavosi lauke. Tuomet nusiprausę ir pasikloję lovas 7 val. pusryčiaudavo. Po pusryčių ruošdavosi rytiniam patikrinimui. Patikrinimui vyrai turėjo būti idealiai pasiruošę: nusivalę batus, nusiskutę barzdą, prisisegę vėliavėles ir herbus. Patikrinimas vykdavo taip: kariai išsirikiuodavo koridoriuje, kurį vadindavo „zoliotke“, o vadai tuo metu tikrindavo tvarką kambariuose: ar išplautos grindys ir nuvalytos dulkės, ar daiktai spintelėse išdėlioti tvarkingai.
Po patikrinimo vykdavo taktikos bei kiti mokymai, žygiai. Tuomet pietūs ir iki 17 val. – vėl įvairūs užsiėmimai. Po vakarienės vyrai turėdavo laisvo laiko. Žinoma, jeigu nenusižengdavo arba kitas karys neužtraukdavo nemalonės visai kuopai. 20.30 val. – vakarinis patikrinimas, o 21 val. – valstybinės vėliavos nuleidimas. Nuleidus vėliavą buvo ruošiamasi miegui, nes 21.45 val. visi turėdavo būti lovose. Telefonai, kalbos ar vaikščiojimai griežtai draudžiami.

„Muilo šventė“ ir gražūs žodeliai

Pirmosiomis savaitėmis kariai mokėsi užsimaskuoti.

Pasakodamas apie nuobaudas, Lukas juokavo, kad viskas priklausė nuo vadų išmonės. Tačiau dauguma nuobaudų būdavo tipiškos: pavyzdžiui, jeigu kariai nesutvarkydavo kambario, vadas, sumaišęs žvyrą su vandeniu, išpildavo ant grindų ir liepdavo išvalyti. Dažniausiai vyrai kentėdavo dėl keiksmažodžių vartojimo. „Jeigu vadas išgirsdavo keikiantis, liepdavo abi lapo puses mažu šriftu prirašyti „gražių žodelių“. Pavyzdžiui, „rožyte“, „saulyte“ ir pan. Tai užtrukdavo beveik dvi valandas ir rašydavome laisvo laiko metu“, – su šypsena prisimena Lukas.
Įsimintiniausia nuobauda Lukui buvo „Muilo šventė“. „Tai apgaulingas pavadinimas ir švente net nekvepia“, – iškart įspėjo pašnekovas. Už nusižengimus kariai prileisdavo kibirą karšto vandens, į jį sutarkuodavo ūkišką muilą ir visa tai išpildavo koridoriuje. Prasikaltusieji turėdavo grindis išvalyti ir išsausinti.

Apie maistą ir namus

Miškuose vykdavo taktikos mokymai. (Lukas – viduryje).

Pašnekovas tvirtino, kad kalbos, jog kariai maitinami vien koše – mitas. Kariuomenės maistu vyrai buvo labai patenkinti, tik vakarienės, pasak Luko, norėdavosi sotesnės. „Visada gaudavome sriubos, kotletų, kartais net dešrainį ar mėsainį galėdavome suvalgyti. Pusryčiams būdavo jogurtas, sausi pusryčiai. Vakarienei dažniausiai valgydavome guliašą, nuo kurio nesijausdavau sotus, bet tekdavo laukti ryto, nes daugiau valgyti negaudavome“, – pasakojo jis.
Lukas paaiškino, kad iki karių priesaikos naujokų namo neišleisdavo, o po priesaikos viskas priklausydavo nuo karių elgesio ir vado. „Kiek girdėjau, kituose batalionuose namo išleisdavo vos kelis kartus per tris mėnesius. Man niekada taip nebuvo – per visą tarnybą savaitgaliais namo negrįžau gal tik tris kartus. Mūsų šaunus vadas išleisdavo beveik kiekvieną savaitgalį. Išimtys būdavo, kai važiuodavome į renginius, bėgimus, tada praleisdavome progą grįžti namo“, – sakė savanoris. Karius namo išleisdavo penktadienį vakare, o sekmadienį iki 20 val. reikėdavo grįžti. Pavėlavus laukdavo nuobaudos.

Neįkainojama patirtis
„Daugiausia ištvermės prireikdavo žiemos metu. Būdavo sunku, kai kojos šąla, o vis tiek privalome gulėti sniege ir nejudėti, kad liktume nepastebėti. Net nenoriu prisiminti, kaip sunku būdavo žiemos rytais keltis į mankštą“, – juokavo Lukas. Įdomiausia Lukui buvo prisiliesti prie tikrų ginklų, pašaudyti ir išbandyti save: suprasti, kiek šalčio gali iškęsti, kaip toli gali nueiti su 30 kg. sveriančia kuprine.
Lukas nedvejodamas pataria karo tarnybą atlikti visiems vaikinams bei merginoms, kurios yra fiziškai tam pasiruošusios. „Net negalvojau, kad per devynis mėnesius galima tiek išmokti. Lietuvos kariuomenėje išmokau „pastovėti“ už save ir artimuosius, sustiprėjau fiziškai bei susiradau daug draugų, kurie tikiuosi liks visam gyvenimui“, – sakė jis.
Po devynių mėnesių vyrai gali likti dirbti kariuomenėje. Mūsų pašnekovas taip pat nori tapti profesionaliu kariu ir dirbti kariuomenėje. Šiuo metu 600 žmonių siekia šių pareigų, o laisvų vietų tėra tik 100. Tačiau Lukas konkurencijos nebijo ir tikisi, jog bus pakviestas tapti kariu profesionalu.
Liucija Ališauskaitė

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *