„Sek paskui šviesą – nukeliausi į šiaurę“

(Norvegų rašytojas Ralfas Jakobsonas)

Norvegija – Šiaurės Europos valstybė, išsidėsčiusi Skandinavijos pusiasalio vakarinėje ir šiaurinėje dalyse. Apie vienas trečdalis Norvegijos teritorijos yra už poliarinio rato. Šalies pavadinimas kilęs iš žodžių Nord vegr (liet. – kelias į šiaurę).

Taigi šią vasarą pagaliau susiruošėme aplankyti lietuvių pamėgtą šalį. Keltu iš Rygos atvykę į Stokholmą, toliau kelionę į Oslą tęsėme per pietinę Švediją. Važiavome pro didžiausią Skandinavijoje Vernerio ežerą, jo mielus miestukus, vidinius uostus, kol atvykome į Norvegijos sostinę Oslą.
Didžiausias Oslo parkas pavadintas Gustavo Vigelando vardu. 212 jo skulptūrų yra išdėstytos centrinėje parko dalyje. Parko skulptūros pradėtos kurti 1924 metais. Žmogaus dydžio skulptūrų modelius iš molio nulipdė pats autorius, tačiau jas iškalė iš akmens ar nuliejo iš metalo jau kiti asmenys… 17 m aukščio stulpas Monolitas yra aukščiausia parko vieta, jį sudaro 121 viena į kitą besiremianti žmogaus figūra. Kolonos pagrindą sudaro 36 granito figūrų grupės, vaizduojančios gyvenimo ir giminystės ciklus. „Gyvenimo ratas“ sukurtas 1934 m. Ratas – amžinybės simbolis, kurį sudaro į amžiną ciklą susipynusių vyrų, moterų ir vaikų girlianda. Ant granito tilto – 58 bronzinės skulptūros, vaizduojančios įvairius žmogaus gyvenimo etapus, o jo kampuose – driežų grupės, simbolizuojančios žmonių kovą su blogiu…
Vikingų laivų muziejuje apžiūrėjome du geriausiai išsilaikiusius IX a. vikingų laivus: Osebergo laivas, užverstas mėlynuoju moliu, buvo atrastas 1904 m. Apie 90 proc. 22 m ilgio laivo medienos yra autentiška. Gokstado laivas yra 24 m ilgio, jo šonai sukalti iš 16 eilių lentų. Žiūrėjome labai įspūdingą filmuką apie laivų statybą ir vikingų žygius, tai muziejų daro dar įdomesnį…
Fram muziejus pradėjo veikti 1936 m. Čia eksponuojamas poliarinių žygių laivas „FRAM“ („Pirmyn“), F. Nanseno (mokslininkas ir Nobelio taikos premijos laureatas) bei R. Amundseno ekspedicijų į Arktį ir Antarktį reliktai. F. Nansenas 1893 m. ėmėsi savo sumanymo pasiekti Šiaurės ašigalį laivu FRAM, dreifuodamas kartu su poliariniu ledu. Po 2 metų paliko laivą ir keliavo slidėmis, taip pasiekdamas 86 laipsnių šiaurės platumą – tuo metu tai buvo rekordas…
R. Amundsenas, praleidęs tris žiemas kelyje ir perplaukęs Arkties archipelago Šiaurės vakarų jūros kelią, atliko nepaprastą žygdarbį: po 6 metų su 4 bendražygiais jis išvyko į Pietų ašigalį ir 1911 m. gruodžio 14 d. tapo pirmuoju pasaulyje, pasiekusiu Pietų ašigalį…
Buvo patogu apsilankyti ir KON-TIKI muziejuje, kuris įsikūręs šalia FRAM muziejaus. 1947 m. Thoras Hejerdalas su 5 bendražygių grupe plaukė per Ramųjį vandenyną trapiu, iš balzammedžio pagamintu plaustu KON-TIKI. Kelionę pradėję Peru, per 101 dieną atplaukė į Polineziją, įveikdami 8000 km. Žygiu buvo įrodyta, kad dar žiloje senovėje Pietų Amerikos gyventojai galėjo pasiekti Polineziją balzammedžio plaustais. Įtikinamais vaizdais parodyta, kaip arti ryklių buvo keliautojai… Apie šią kelionę buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuris laimėjo „Oskarą“. Mes taipogi turėjome galimybę pamatyti šį filmą.
Po 7 metų T. Hejerdalas nendriniu laivu „Tigris“ plaukė per Indijos vandenyną, kad įrodytų, jog Indo slėnio ir Egipto civilizacijos palaikė ryšius… 1970 m. šis keliautojas nendriniu laivu „RA 2“ perplaukė Atlanto vandenyną iš Maroko į Barbadosą. Kadangi šio laivo tarptautinėje įguloje buvo ir rusas J. Senkievičius, tai vyresnės kartos žmonės dar prisimena TV laidoje „Keliautojų klubas“ rodytus kelionės momentus.
Osle dėmesio verti ir kiti lankytini miesto objektai – Rotušė, kurioje kasmet įteikiama Nobelio taikos premija, judriausia Karlo Johano pėsčiųjų gatvė, neoklasicistiniai karalių rūmai, universiteto pastatų ansamblis, Parlamento rūmai, nepakartojamas, tarytum didelis ledo luitas Operos teatras, ant kurio stogo vyksta koncertai. Užlipus ant jo atsiveria didinga miesto panorama…
Labai gražiai sutvarkyta buvusi laivų statyklos krantinė, kurioje daugybė veikiančių kavinukių ir kitų poilsio vietų su nepakartojamais vaizdais į fiordą…
Atsisveikinę su svetinguoju Oslu, didžiausio Norvegijos Mjosos ežero pakrante vykom į Lilehamerį. Apžiūrėjome 1994 m. žiemos olimpinių žaidynių centrą. Tąkart čia varžėsi 1737 sportininkai iš 67 pasaulio šalių. Kvapą gniaužia žvelgiant į galingą šuolių slidėmis tramplinų kompleksą – vasarą čia treniruojamasi ant sintetinės dangos…
Toliau kelionė tęsėsi įspūdingais Gudbrandstalio ir Romsdalio slėniais palei Lageno upę… Nuostabūs kalnų nameliai, kur ant kiekvieno kampo mus pasitiko troliai. Buvo smagu sutikti trigalvį trolį su gintarinėmis akimis iš Lietuvos. Tai – Panevėžio skulptorių dovana.
– Nuostabi kelionė į Trolandiją, paslaptingą Trolių kraštą. Tikima, kad troliai klaidžioja naktimis, bet ryte, vos pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, jie sustingsta į akmenis… Paskendę ryto migloje akmeniniai kūnai hipnotizuoja ir turistus, ir vietinius gyventojus. Pakeliui sustojom pasigrožėti jų didybe.
Keliavome vaizdingu kalnų keliu Trolstigenu (išvertus iš norvegų kalbos, reiškia „tolių kopėčias“). Sakoma, kad tai – vienas įspūdingiausių kelių žemėje. Pakeliui kriokliai – ypač įsimintinas Stigfoseno, kurio galinga srovė krenta iš 180 m aukščio. Keičiantis gamtai, įspūdį daro tundra su keružiais berželiais, tekšėmis ir kt. augmenija. Labai patiko maudynės Trolių kriokliuose, kur vandens temperatūra tokia pat, kaip birželį Lietuvos pajūryje… Per Nordalio fiordą kėlėmės iš Linge į Eidsal. Kelionė į Geirangerio kaimelį, kuris yra prie fantastiško grožio, almančiais kriokliais pasidabinusio, stačių uolų įrėminto Geirangerio fiordo – jis tituluojamas gražiausiu Norvegijoje.
Kilome kvapą gniaužiančiu Ornavegen (Erelių) keliu, darančiu 11 staigių posūkių. Apžiūrėjome septynių seserų krioklius. Esant palankioms oro sąlygoms, kylama į 1456 m aukščio Dievų kalną, kuriame gyvena Toras ir Frėja. Mums užkilus į kalną, oras pasikeitė kardinaliai: kilo pūga, pradėjo dangus su žeme maišytis, todėl vairuotojai turėjo palaukti, kol atsirado bent šioks toks matomumas. Užtat turėjome progą pasidžiaugti sniegu ant netoliese esančio ledyno ir įsiamžinti fantastiškose asmenukėse…
Nakvynei apsistojome prie fiordo su vaizdu „už milijoną“. Miegojome gaudžiant kriokliui, bridome į salą, kur skanavome mėlynes, avietes ir girtuokles, žygiavome kalnų keliais su aiškiai pažymėtomis trasomis, maudėmės nepaprasto skaidrumo vandenyje…
Kitą dieną atsisveikinome su šia įsimintina vietove ir pasukome Sogneffjelo kalnų keliu vienos iš įspūdingiausių kalnų zonų su 27 aukščiausiomis viršūnėmis – Jotunheimeno nacionalinio parko – link. Iš milžinų namų vykome į Lomo, kur apžiūrėjome vieną seniausių XIII a. rąstinių bažnytėlių, istorinį kalnų muziejų su avijaučiais. Donfose pasigrožėjome dviejų pakopų upės slenksčiu – kriokliu…
Pasukę atgal, matėme lietuvius ir kitų tautybių darbininkus, plušančius braškių laukuose. Pirkome iš lietuvaičių, pardavinėjančių braškes…
Ar žinote, kodėl norvegai į parduotuvę nešasi kopėčias? Ogi kad pasiektų aukščiausias kainas. Norvegai vyrai vidutiniškai gyvena 80 metų, lietuvius jie lenkia dešimtmečiu. Norvegės moterys sulaukia 84 metų (lietuvės – 80-ties). Į pensiją norvegai išeina nuo 67 m. Minimali pensija – 1800 eurų.
Daug žmonių keliauja pėsčiomis, toli gražu ne vien tik jaunimas…
Tai buvo mano pirma, bet, tikiuosi, ne paskutinė kelionė į šią NUOSTABIĄ šalį, kur gyvena santūrūs ir ramūs žmonės, ir didelį įspūdį palieka nepakartojama gamta…
Nijolė Juozaitienė