Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ – tarsi laiko mašina

Rugpjūčio 14-osios gaivų vakarą kurorto svečiai ir birštoniečiai rinkosi į kitokio formato projekto „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m.“ renginį. Esame įpratę, kad projekto vakaruose skamba muzika, aktorių skaitoma poezija, tačiau įsitikinome, kad gera diskusija pakylėja ir sujudina jausmų, prisiminimų klodus ne mažiau, nes svečiuose buvo įdomus žmogus, poetas, prozininkas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Kmita.
Pirmoji poezijos knyga „Nekalto prasidėjimo: eilėraščiai“ gavo Zigmo Gėlės literatūrinę premiją, o štai pirmasis romanas „Pietinia kronikas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės vardo premiją ir 2018 metais tapo metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Negana to, viešojoje erdvėje Marijus Mikutavičius apgailestavo, kad ne jis parašė šį romaną, o Andrius Mamontovas prisipažino, kad perskaitęs knygą atrado kažką, ko buvo netekęs.
Popromanas „Pietinia kronikas“ yra pirmasis parašytas ne bendrine kalba, o šiauliečių šnekta ir pasakoja vieno šiauliečio brendimo istoriją po Nepriklausomybės atgavimo – 1993-1996 metais. Tai ir pirmasis kūrinys apie regbį. Autorius sakė svarstęs rašyti apie krepšinį, tačiau Šiauliai buvo regbio miestas, todėl siekta išlaikyti autentiškumą. Rimantas Kmita pasidžiaugė, kad knyga paskatino teigiamą požiūrį į tarmes, nes iki šiol didžiausią stigmą jautę šiauliečiai pradėjo drąsiau kalbėti tarmiškai. Juk daug talentingų žmonių yra gimę Šiauliuose, tačiau tik po knygos išėjimo jie pradėjo apie tai kalbėti. „Ne vienas asmuo, su kuriuo esu ilgai pažįstamas, tik dabar man pasakė, jog irgi yra iš Šiaulių ar iš Pietinio. Tarytum anoniminių alkoholikų klubo nario prisipažinimas.“, – juokėsi rašytojas. Kalbėdamas apskritai apie kalbą, Rimantas Kmita sako, kad bendrinė kalba buvo sukurta, todėl daugelis ir klysta, ir dažnai nemoka taisyklingai kirčiuoti. To nereikia bijoti. „Ir aš darau klaidų“, – prisipažino. Kažkada, kai buvo ryškesni skirtumai tarp tarmių, bendrinė kalba buvo būtina, tačiau dabar, tarmėms asimiliuojantis, galime tar-pusavyje kalbėti ir tarmiškai, mano Rimantas Kmita.
Susitikimo metu autorius skaitė knygos ištraukas, dalinosi, ką buvo smagu prisiminti, kokios to meto realijos stebino, kaip istorija kartojasi ir kas niekad nesikeičia. Susirinkusieji domėjosi, kurios knygoje minėtos istorijos yra autobiografinės, kas yra Pietinis, dalinosi asmeninėmis knygos skaitymo patirtimis. „Skaityti tarmiškai buvo sunku tik pirmus kelis puslapius“, – prisipažino vienas žiūrovas.
Rimantas Kmita sako: „Pietinis yra visur!“, o mes galime tik patvirtinti: „Pietinis yra ir Birštone!“. Ačiū, kad atėjote, kartu juokėtės, klausėtės, klausinėjote, kad kartu nuotaikingai keliavome laiko mašina! Šis susitikimas tikrai papildys smagiausių, šilčiausių susitikimų prisiminimų bagažą. O kas dar neskaitėte knygos, kviečiame į biblioteką paskaityti.
Projektą ,,Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m.” remia Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė.

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *