Prisimenant Kunigiškių kaimo kalvį

„Kalvio kiemas visuomet buvo pilnas žmonių, plačioje apylinkėje kalvis buvo gerbiamas, net ir okupacijų metais laikytas nepriklausomu nuo valdžių, savotišku kaimo aristokratu“, – sako Kunigiškiuose (Balbieriškio sen.) gyvenanti Marcelė Adelė Aldakauskienė, apylinkėse žinomo kalvio Antano Ulecko (1914–1991) dukra. Keturis dešimtmečius moteris dirbo gimtojo kaimo bibliotekoje, rūpinosi gyventojų švietimu, kultūrine veikla, rengė parodas, režisavo spektaklius, talkino kolūkiui surašinėjant sodiečių laikomus ūkinius gyvūnus ir pan. Nūnai M.A. Aldakauskienė išėjusi vadinamojo užtarnauto poilsio, slaugo sunkiai sergančią seserį Levutę ir palengva užrašinėja giminės bei kaimo istorijas. Ne viešumai, tik sau. Žmogus privalo visą gyvenimą mokytis, o geriausias to pagalbininkas – istorija. Kiekvienas laimėtume, kasdienei veiklai semdamiesi savo šeimos, savo kaimo bendruomenės patirties. Iš tokių atminties akmenėlių sudėstyta mozaika – tai mūsų valstybė.

M.A. Aldakauskienė prie senojo, dar senelio P. Ulecko iškasto sodybos šulinio.

Ištakos
Kunigiškiuose gyvenęs M.A. Aldakauskienės senelis Povilas Uleckas XX a. pirmąją pusę dirbo gretimais esančio Degsnės miško eiguliu. Pirmoji žmona Ona Juodytė, kilusi iš Žemaitkiemio, anksti mirė, palikdama vyrą našliu su dviem vaikais – dvejų metukų Antanu ir vienerių Magdalena. Vedęs Oną Smolskiūtę iš Kunigiškių P. Uleckas susilaukė keturių vaikų: Adelės, Vytauto, Albino ir Kazimieros.
P. Uleckas dirbo 12 ha žemės, derliaus užtekdavo ir šeimos reikmėms, ir parduoti. Uleckų sodyba tarpukariu statyta pagal to meto Suvalkijos ūkių modelį: dviejų galų namas, tvartas, kluonas, svirnas ir maniežas vidury kiemo. Statybos dokumentuose minima, jog pastatai buvo ręsti iš „skrostinių“ medžių. Pasak M.A. Aldakauskienės, P. Uleckas savo ūkio paveldėtoju buvo numatęs iš pirmosios santuokos gimusį sūnų Antaną, jį mokė visų ūkiškų darbų. Keturias pradžios mokyklos klases būsimasis kalvis baigė jau sulaukęs pilnametystės. Kalvystės amato ėmėsi turėdamas 24 metus.
Pasirinkimą lėmė ūkininkavimo praktika: visi žemės darbai buvo atliekami arklių traukiamais padargais, kuriuos dirbdino kalviai. Arklius kaustė taip pat kalviai. Kalvis buvo reikalingiausias ir gerbiamiausias žmogus kaime.
„Prisimenu kalvės garsus – din – dan – dan, – pasakoja M.A. Aldakauskienė, – vieną kartą kūju per įkaitintą geležį, dukart per priekalą. Ir taip kelis dešimtmečius“.

Mokslai
Trejus metus A. Uleckas mokėsi pas Čiudiškių kaimo kalvį Kazį Petruškevičių. Pirmaisiais mėnesiais kalvis mokė jaunąjį mokinį kaustyti arklius, smailinti akėčkuolius, po pusmečio – kaustyti vežimus, ratlankiais aptraukti ratus, o jau trečiais – atlikti visus su kalvyste susijusius darbus. Pirmaisiais metais už mokslą A. Uleckas mokėjo 50 „smetoniškų“ litų, vėliau už atliktus darbus jau gaudavo atlygį iš savo mokytojo. Tuo pat metu K. Petruškevičius turėjo du mokinius – „gizelius“. Specialia apranga (drobiniais darbo drabužiais, auliniais batais ir odine prijuoste) kiekvienas pasirūpindavo atskirai. Gyvendamas pas kalvį A. Uleckas valgydavo prie bendro stalo su visais šeimos nariais, žiemą miegodavo troboje, o vasarą – kluone ant šieno. Be to, „gizeliai“ talkindavo kalvio ūkyje: vasarą šienaudavo, ruošdavo pašarus karvėms, važiuodavo į mišką malkų, jas pjaudavo, kapodavo. Sekmadieniais nebuvo dirbama – kalvis su šeima važiuodavo į bažnyčią, mokiniai poilsiaudavo. Savo „gizelius“ kalvis gerbė už darbštumą, pareigingumą, žodžio laikymąsi, primindavo tiesos sakymą. Tuomet Suvalkijos kaime galiojo įsitikinimas: jeigu melagis, tai ir vagis.
Už kalvystės darbus buvo neblogai atlyginama, pavyzdžiui, už nukaltą plūgą imta 25 „smetoniniai“ litai. Kai kurie darbai mainyti į paslaugas – suarti lauką, pagaminti ir parvežti miško medžiagą ar pan.

Nuosava kalvė
A.Uleckas šeimą su Čiudiškiuose gimusia Antanina Petraityte sukūrė 1939 m., sulaukė dviejų dukrų – Marcelės Adelės ir Levutės. Kalvio savarankiško verslo pradžia sutapo su dviejų okupacijų sankirta. Iš Ingavangyje (Šilavoto sen.) dirbusio kalvio vokiečio Šturmo, pagal Molotovo–Ribentropo pasirašytą susitarimą iš sovietine tapusios Lietuvos repatrijavusio į nacistinę Vokietiją, A. Uleckas įsigijo visus būtiniausius kalvystės įrankius: priekalą, „širpštoką“ (spraustuvus), dumples, kūjus, plaktukus, kirstukus, reples, dildes, rankinį gręžtuvą („bormašinę“), tekėlą („šmirgelį“), peilį arklių kanopoms kapoti ir kt.
Kalvę atokiau nuo tėviškės sodybos pastatų A. Uleckas pasistatydino pats, tik krosnį sumūrijo iš Tartupio kilęs meistras Jonas Meškelevičius. Pradėjęs savarankišką amatą A. Uleckas kasmet sulaukdavo mokinių, kuriuos ne tik mokė, bet ir globojo, nupirkdavo jiems specialių drabužių, avalynės. Pagrindinis mokytojo reikalavimas – dirbti sąžiningai, nemeluoti sau ir kitiems. Apie svaigalų vartojimą nei K. Petruškevičius iš Čiudiškių, nei A. Uleckas neužsimindavo: senosios kartos kalvystės praktikoje tas nebuvo priimta.
Antrojo pasaulinio karo frontui ritantis į Vakarus, besitraukdami vokiečiai iki pamatų sudegino visus Uleckų sodybos pastatus. Žmonės slėpėsi iškastose duobėse netoli Dūmės upelio, matė visą tragediją, tačiau pagelbėti niekuo negalėjo.
Be pastogės likusius Uleckus priglaudė kaimynas Jonas Kisielius. Sodiečių padedamas A. Uleckas 1946 m. pirmąjį ant senųjų pamatų surentė 8×12 m tvartą – jame vietos užteko ir žmonėms, ir juos maitinantiems ūkiniams gyvūnams – frontui ritantis Degsnės miške išslapstytoms karvėms, kiaulėms, avims. Bet ir vėl nelaimė – stiprus viesulas pakėlė tik ką pastatyto tvarto stogą ir nunešė ant pievos už 200 metrų.

Prievolės ir pyliavos
Dar po metų pastatytas namas, lentinė kalvė. Pastaroji, kaimiečių dažniau vadinama „kuznia“, turėjo teikti pajamų kalviui A.Uleckui, tačiau pastarasis jau buvo tapęs valstiečiu, kuris iš anksto yra skolingas šalį okupavusiai „naujajai“ sovietinei valstybei. Marijampolės apskrities Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1945 m. kovo 10 d. atsiunčia raštą, jog valstietis A. Uleckas pagal valstybės prievolės lapą Nr. 1764 privalo atiduoti 545 kg grūdų, 182 kg bulvių, 41,5 kg mėsos ir 55 kg pieno.
Jau kitais metais (1946 m. gegužės 4 d.) valstietis A. Uleckas gauna Marijampolės apskrities Balbieriškio valsčiaus Vykdomojo komiteto raštą – „Įpareigojimą valstybiniam žemės ūkio pasėlių planui įvykdyti“. Jį pasirašo Valsčiaus žemės ūkio skyriaus vedėjas Tomas Ručys. Valstietis A. Uleckas 1946 m. privalo pasėti 1,50 ha vasarinių grūdinių kultūrų (avižų, miežių, kviečių, žirnių, vikių), 0,50 ha techninių kultūrų (linų, kanapių, tabako), 0,85 ha bulvių, 0,24 ha pašarinių runkelių. Kitų, 1947 m., derliui A. Uleckas privalo pasėti 1 ha žieminių kultūrų, palikti 2,50 ha gryno pūdymo, rudens arimui nustatomas 1,50 ha plotas.
Kitu to paties Balbieriškio valsčiaus raštu valstietis A. Uleckas „įpareigojamas apmokamos darbo ir išvežimo prievolės tvarka 1946-1947 m. rudens-žiemos sezone pagaminti, pritraukti ir išvežti 15 kietmetrių miško medžiagos. Darbo įvykdymui privaloma į girininkiją atvykti iki 1946 m. lapkričio 15 d. Už užduoties neišpildymą gresia atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 61 str.“
Kitas tais pačiais metais valstiečiui A.Uleckui skirtas raštas, jau pasirašytas „TSRS Paruošų liaudies komisariato įgaliotinio – Valstybinių pristatymų agento“, vardija tokias prievoles: į Prienų kooperatyvą per 1946 m. pristatyti 103 kg mėsos, 232 kg pieno, 946 kg grūdų (55 kg/ha), 774 kg bulvių (45 kg/ha), 258 kg šieno (15 kg/ha), 400 g vilnos. Grūdams pristatyti numatytas rugpjūčio–gruodžio, bulvėms – rugsėjo–lapkričio laikotarpis. Prievolių skaičiai liudija, jog tuomet valstietis A. Uleckas dirbo 17,2 ha žemės.
„Pokario metais kaimiečius pyliavos smaugė, mamytė jų kvitus saugojo surištus pundeliais, nes nežinia, kada vėl ko nors pareikalaus valdžia“, – tuometį tėvų gyvenimą apibūdina M.A. Aldakauskienė. Neabejotina, jog tai turėjo vieną politinį tikslą – atimti žemės nuosavybę ir suvaryti ūkininkus bei kaimo amatininkus į kolūkius, kas ir atsitiko 1948 m. Kolūkiečiu tapęs kalvis A.Uleckas neteko ne tik tėvų turėtos žemės nuosavybės, vežimų, rogių, padargų, bet ir galimybės savarankiškai kalviauti. Uleckų šeimai palikta 60 arų žemės, leista laikyti vieną karvę, vieną prieauglį. Kolūkio nurodymu aptvare prie ūkinio pastato Uleckai keletą metų laikė šimtus žąsų, kurias vėliau realizuodavo pats kolūkis. Abi Uleckų mergaitės, tuomet jau lankiusios mokyklą, vasaromis prižiūrėjo paukščius, nors ta prievolė nebuvo vaikiška. Sodybos kiemas ir teritorija aplink kalvę priminė tvartą – kolūkis laikė kelis šimtus arklių, kuriuos reikėdavo kaustyti: vienaip prasidedant pavasario darbymečiui, kitaip – rengiantis žiemos sezonui. Arkliai priešindavosi intervencijai, vyrai juos turėdavo prilaikyti. Vėlesniais metais, kai kolūkiai tapo geriau valstybės finansuojami, kalviui netgi mokėtas atlyginimas, bet taip atsitiko baigiantis septintajam XX a. dešimtmečiui.

Prisiminimai
Pagrindines kalvio pajamas sovietmečiu sudarė „nelegalios“ paslaugos – kaimiečiams padirbdinti žemės dirbimo padargai, apkaustyti vežimų ratai, rogių pavažos, nukaldinti vartų ar durų vyriai, pakaustyti arkliai. Kalvėje nebuvo darbo valandų, laisvadienių. Atsiradus traktoriams, kombainams, automobiliams, sumanus kalvio rankų darbas irgi buvo reikalingas. Per rugiapjūtę sulūžus kokiai technikos detalei kalvį žadindavo netgi naktimis. Aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį kalvėje dumples jau buvo pakeitęs elektrinis ventiliatorius, atsiradusios metalo gręžimo staklės, kita įranga, tačiau vis vien pagrindiniai kalvio darbo įrankiai (kūjis ir priekalas) buvo tie patys.
Pasak M.A. Aldakauskienės, kalvis A. Uleckas mėgo savo darbą, vertino kaimynystę, mėgo pašmaikštauti, nors vengė politinių temų, nerūkė, taurelę kilnojo pagal reikalą, o jų sovietmečiu buvo apsčiai. Į senatvę plaučiams atsiliepė nuolatinis darbas prie rūkstančio žaizdro, sąnarių ligos, atsiradusios dėl vibracijų kalant geležį, tačiau ir negaluodamas kalvis eidavo į buvusią darbo vietą bent įkvėpti ten likusių prisiminimų.
Visą gyvenimą vertinęs savarankišką darbą, aplinkumoje jausdamasis pats sau viršininku, kalvis A.Uleckas dukras skatino mokytis, siekti saviraiškos. Kunigiškiuose pokariu veikė septynmetė mokykla, vėliau tapusi aštuonmete. Atskiros jos klasės buvo iš ūkininkų nacionalizuotuose namuose, tik vėliau pastatyta medinė mokykla, prie jos apie 1970 m. atsirado mūrinis priestatas, 1974 m. tapęs Kunigiškių kolūkio kultūros namais – valstybinės filharmonijos filialu. Tuo metu šį projektą plačiai garsino valstybiniai laikraščiai, statybai negailėta lėšų. Kolūkiečiai šmaikštavo, jog ta proga atsirado statybinių medžiagų ir vieno garsaus rašytojo sodybai Prienų rajone. Baigusi studijas Vilniuje, nuo 1973 m. Kunigiškių kolūkio bibliotekoje dirbo M.A. Aldakauskienė. Patalpa buvo kultūros namų palėpėje, knygas keliolikos kaimų skaitytojams tekdavo vežti į namus, pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Bibliotekininkės darbas nestokojo įvairių papildomų veiklų. Per rugiapjūtę tekdavo talkinti prie kombaino – sveriant grūdus, skaičiuojant derlių. Kitais atvejais bibliotekininkė kolūkio vadovų kviečiama eidavo ten, kur reikėdavo sąžiningo, mokančio rašyti ir skaičiuoti žmogaus.
„Šiandien žmonių bendravimą pakeitusios technologijos, vienas pro kitą einame skersi kaip kalakutai, – kalba M.A. Aldakauskienė, – tikiu, jog tai laikina. Lietuvoje antai kalvystės amatas sugrįžta kaip tautodailės šaka, sugrįžta ir bendruomeniškumo poreikis. Tik viskam reikia laiko“.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *