„Man – tai istorija…“

Baltijos kelias – tai unikalus istorinis reiškinys, kai trys tautos, rankų grandine nusidriekusios nuo Lietuvos iki Estijos, spinduliavo tikėjimu laisve. Dar iki šių dienų sklinda nepaprastos istorijos iš šios išskirtinės iniciatyvos dalyvių lūpų. Po Baltijos kelio užaugo ne viena karta, kuri apie jį sužinojo tik iš savo tėvų, senelių pasakojimų ar istorijos vadovėlių puslapių… Įdomu, ką Baltijos kelias reiškia jauniems žmonėms, gimusiems po 1989-ųjų…

Karolis, 14 m.:
– Apie Baltijos kelią sužinojau dar pradinėse klasėse per pasaulio pažinimo pamokas. Tuomet žinojau tik tiek, kad jis buvo. Kai mokytoja pasakojo apie šią pilietinę akciją, stebėjausi tokiu žmonių skaičiumi, bet labai tuo nesusižavėjau. Dabar manau, kad okupacijos metu Baltijos kelias buvo stipriausias taikaus pasipriešinimo simbolis. Ši iniciatyva buvo reikšmingas ženklas, jog ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys nori būti nepriklausomos. Asmeniškai man, Lietuvos patriotui, jis reiškia labai daug, nes tai įrodo, jog mūsų tauta gynė šalį taikiai.

Nojus, 15 m.:
– Baltijos kelias man yra vienas iš svarbiausių įvykių moderniosios Lietuvos istorijoje. Apie jį sužinojau dar vaikystėje, nes labai domėjausi istorija ir kiekvieną sekmadienio rytą žiūrėdavau „Gustavo enciklopediją“. Ši diena man svarbi tuo, jog tada Lietuva, Latvija ir Estija parodė, kad mes daugiau nebekentėsim Sovietų Sąjungos jungo ir tapsime laisvi. Kad ir kokia maža tauta bebūtume, Sovietų Sąjungoje mes buvome pirmieji pasiryžę tai padaryti. Na ir štai, 1989 rugpjūčio 23-iąją du milijonai žmonių iš 3 valstybių, nepabijoję nei milicijos, nei Sovietų Sąjungos kariuomenės, susijungė į gyvą grandinę ir ta grandine pagaliau Sovietų Sąjungos meška buvo „pasmaugta“.

Neda, 20 m.:
– Jei gerai pamenu, apie Baltijos kelią pirmiausia sužinojau iš televizijos, vėliau apie tai mokėmės mokykloje. Ši iniciatyva man asocijuojasi su laisve ir vienybe. Tai – unikalus reiškinys – gyva žmonių grandinė, nusidriekusi per tris Baltijos šalis, siuntusi prasmingą žinutę pasauliui. Baltijos kelias yra gyvas įrodymas, jog bendras siekis ir didžiulis noras suburia žmones ir suteikia jiems stiprybės.

Laura, 23 m.:
– Apie Baltijos kelią išgirdau dar vaikystėj, nemažai apie tai pasakojo mama, kuri tikriausiai ir sužadino pirmąsias mintis apie laisvę, Baltijos šalių brolybę. Dabar man tai reiškia žmonių vienybę, laisvės troškimą ir ryžtą. O tai, kad iki šiol kalbama, primenama ir net siekiama simboliškai jį atkurti – manau, leidžia ne tik ten dalyvavusiems žmonėms pajausti tą jausmą, bet ir padeda jaunimui suprasti tų įvykių reikšmę.
Beje, pažįstu moterį, gyvenančią Australijoje, turinčią Australijos ir Amerikos pilietybę, bet ryškiausiu prisiminimu ji laiko būtent Baltijos kelią. Tai įrodo, kad ne gyvenamoji vieta ar įrašas pase lemia asmens tautybę, bet tai, kuo jis gyvas, tai, ką jis brangina ir vertina.

Ineta, 23 m.:
– Apie Baltijos kelią sužinojau būdama dar visai maža, kai mokiausi pradinėse klasėse. Grįžus po pamokų, besigardžiuodama pietumis, klausydavausi močiutės pasakojimų. Iš pradžių tai suvokiau, kaip labai didingą praeities įvykį, parodžiusį mūsų šalies vienybę kovoje už laisvę. Tada dar gerai nesupratau, kas tai yra iš tiesų. Augant, besimokant istorijos, sužinojau, kiek daug tuometiniams Baltijos šalių žmonėms reiškė laisvė ir tik tada pagaliau suvokiau šio įvykio reikšmę ir „svorį“. Tai, ką mes turime šiandien, daugeliui mūsų atrodo lyg savaime suprantamas dalykas, tačiau kartais tikrai nesusimąstome, ką turime iš tiesų. Tie žmonės prieš 30 metų stojo į laisvės troškimu, tikėjimu ir vienybe ginkluotą eilę, laikėsi už rankų, parodydami, kad jie nepasiduoda.
Po tiek metų sovietinės okupacijos, gyvenimo cenzūroje, nežinioje, artimų žmonių mirčių akivaizdoje. Kai net nebuvo galima garsiai ir iš širdies giedoti gimtosios šalies himno – jie vis dar turėjo vilties ir ji pasiteisino. Viltis atvedė Baltijos šalis į ten, kur gyvename šiandien, todėl kiekvieną kartą atėjus Baltijos kelio minėjimui aš susimąstau, kad mes turėtume pasinaudoti šia proga ir pagalvoti, kokie laimingi ir turtingi esame. Juk galime laisvai kalbėti sava kalba, reikšti nuomonę, į kurią būtų atsižvelgiama, ir giedoti himną ne puse lūpų ar mintyse, bet garsiai ir aiškiai, kad visi girdėtų.

Ieva, 23 m.:
– Sulaukusi klausimo, kas man yra Baltijos kelias, iš karto pagalvojau, kad tai – trijų Baltijos valstybių laisvės troškimo, vienybės išraiška. Man tai yra istorija, nes gimiau tada, kai Baltijos kelias jau buvo „nutiestas“, todėl galiu tik įsivaizduoti tuomet vyravusią atmosferą. Apie šią unikalią misiją pirmą kartą išgirdau dar vaikystėje, tačiau dabar galiu prisipažinti, kad jos reikšmės ir svarbos tada nė nesupratau – trūko suvokimo, žinių. Nežinomybės šydą praskleidė mama, 1989 m. rugpjūčio 23 dieną dalyvavusi Baltijos kelyje. Žibančiomis akimis ji pasakojo apie milijoninę žmonių grandinę, tvirtai susikibusią rankomis, vienybės ir bendrumo jausmą bei džiaugsmą ne tik dėl Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių žmonių ryžto. Būtent ji man padėjo suprasti, koks neapsakomas jausmas buvo stovėti ten, spausti galbūt nepažįstamo, tačiau tokio artimo lietuvio ranką ir didžiuotis, kad esame lietuviai. Šie pasakojimai sužadino norą bent akimirkai ten nusikelti ir iš arti pajusti nuoširdų žmonių tikėjimą laisve ir nepriklausomybe. Deja, tai patirti galiu tik iš nuotraukų, dokumentinių filmų, pasakojimų ar prisiminimų.
Baltijos keliu pasauliui išdrįsome prabilti, kad norime būti laisvi, patys atsakingi už savo valstybę, todėl man ši akcija – vienybės, išsivadavimo ir moralinės pergalės simbolis. Manau, minint 30 metų Baltijos kelio jubiliejų, puiki proga prisiminti svarbiausias šios misijos vertybes: laisvę, brolybę, vienybę. Tai – svarbus priminimas mums, gyvenantiems susvetimėjusiame pasaulyje, parodantis, kaip svarbu ne nusisukti nuo žmogaus, o susikibti rankomis ir vieningai, kartu judėti pirmyn.
Parengė Rimantė Jančauskaitė