Prieniškė Gabrielė gyvena pagal šūkį „Dievui, Tėvynei ir artimui“

„(…) Sodinkim medį, auginkim gėlę,/ Mylėkim artimą kaip mylime save/ Mylėkim savo mes Tėviškėlę,/ Darbais didingais išgarsinkim ją./ Žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja skautija,/ Pušynai kur žaliuoja, kur laukia stovykla. (…)“ (Lietuvos skautijos himnas).
Skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“ ir pareiga daryti pasaulį gražesnį prieniškei Gabrielei Černiauskaitei jau „įaugę į kraują“. Mergina ne tik muzikuoja, studijuoja želdininkystę, bet ir priklauso Marijampolės krašto sausumos skautams.

Skautė Gabrielė Černiauskaitė ryši kaklaraištį su draugystės mazgu.

Tapti skaute Gabrielę paskatino pradinių klasių mokytoja Alma Liutkienė. Į šią veiklą įsitraukus daugeliui Gabrielės draugų, ir jai nekilo abejonių. Užkurti laužą ar susiręsti pastogę – Gabrielei vieni juokai. Tačiau tai tik maža dalis to, ko mergina išmoko priklausydama skautų organizacijai.
– Kokios Jūsų skautiškos pareigos? Už ką esate atsakinga?
– Kiekvienas skautas pagal savo gebėjimus prisiima skirtingas atsakomybes, vieni kitiems padedame kuo galime ir prisidedame prie to, ką geriausiai sugebame. Šiuo metu esu vyr. skautė ir daugiausia esu atsakinga už stovyklų ar sueigų programą. Organizuoju mokomąją dienos programą, kuri vadinama „skautoramomis“, žygius, masinius žaidimus, vedu vakaro programą, kurią vadiname „Vakaro laužu“. Į ją susirenka visa stovykla, jei yra galimybė, kūrenamas laužas, žaidžiami skautiški žaidimai ar stebimi grupių pasirodymai.
– Ką reiškia skauto įžodis?
– Duodamas įžodį, skautas pasižada stengtis gyventi pagal skautų įstatus, mylėti Dievą ir tėvynę, padėti artimui. Įžodis yra duodamas iškilmingoje vietoje (stovyklos ar sueigos metu) prie Lietuvos valstybės vėliavos. Jo metu skautui yra užrišamas naujas kaklaraištis, simbolizuojantis skauto amžiaus grupę bei patirtį.

Jei stovyklų metu būna kurio nors brolio ar sesers gimtadienis, skautai turi tradiciją rikiuotės metu mėtyti jubiliatą tiek kartų, kiek jam sukanka metų.

– Papasakokite, kada ir kaip davėte skauto įžodį.
– Per trylika skautavimo metų esu davusi keturis įžodžius ir įgijusi keturis skirtingus kaklaraiščius. Paskutinius du įžodžius (patyrusio skauto ir vyr. skauto) gauti nebuvo lengva – mums, kandidatams, reikėjo įgyti daug teorinių ir praktinių žinių, ugdyti skautiškas vertybes ir už visa tai „atsiskaityti“, todėl šie įžodžiai man buvo ypač svarbūs, jų metu negalėjau sutramdyti džiaugsmo ašarų.
– Pagal amžiaus grupes skiriasi ir skautų kaklaraiščiai bei pavadinimai. Kokie jie?
– Patys mažiausieji, iki 10 metų, sausumos skautai yra vadinami vilkais ir ryši oranžinės spalvos kaklaraiščius. Nuo 10 iki 14 metų amžiaus vaikai yra vadinami skautais ir ryši geltonos spalvos kaklaraiščius. Būtent dėl šios spalvos neoficialiai jie dar vadinami „citrinomis“. Nuo 14 iki 18 metų skautai tampa patyrusiais ir ryši vyšninės spalvos kaklaraiščius. Taip pat jie gali būti vadinami „vyšniomis“ arba „pricais“. Šis kaklaraištis

Skautų dainų konkursas „Gražių dainelių daug girdėjau“, skirtas vyriausio skautininko Felikso Šakalio atminimui.

jaunesniesiems dažnai būna siekiamybė, nes tai reiškia didesnį vyresniųjų pasitikėjimą, pagarbą ir daug didesnius iššūkius.
– O kokį kaklaraištį turite Jūs?
– Sulaukęs pilnametystės, skautas gali rinktis tolimesnį skautišką kelią. Galima kandidatuoti į vyr. skautus. Vyr. skautės dėvi mėlynus, o vyr. skautai, vadinami vyčiais, – violetinius kaklaraiščius. Aš jau dvejus metus turiu būtent mėlyną kaklaraištį, kurio gavimas ir kandidatavimas į vyr. skautes buvo didžiausias skautiškas iššūkis. Juo labai didžiuojuosi. Tai yra vienas garbingiausių kaklaraiščių skautams, kurį gauti nėra paprasta. Nenorintys kandidatuoti į vyr. skautus gali rinktis „užaugusio skautybėje“ pilką kaklaraištį arba priimti vadovo įžodį ir ryšėti žalią kaklaraištį. Taip pat yra skautai gilveliai, turintys smėlio spalvos kaklaraiščius, tačiau Lietuvoje jų yra nedaug, o norint jį gauti, laukia labai daug išbandymų.
– Ką reiškia skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“?
– Skautai tarnauja Dievui, tėvynei ir artimui, tad šie trys žodžiai yra tarsi ideologija. Kiekvieną dieną stengiamės vadovautis Dievo įsakymais, mylime savo tėvynę, puoselėjame jos tradicijas ir papročius, ypač gerbiame tuos, kurie gynė Lietuvos laisvę ir, žinoma, kasdienė mūsų, skautų, pareiga – pagalba kitiems.
– Kodėl skautai vieni kitus vadina broliais ir seserimis?

Saliutas rikiuotės metu, kuriuo pagerbiama nuleidžiama arba pakeliama Lietuvos valstybės vėliava. Giedama „Tautiška giesmė“ arba skautijos himnas.

– Broliškumas yra viena iš skautiškų vertybių. Visus skautus sieja artimas ryšys, tarsi tarp brolių ir seserų. Vieni kitus laikome lygiaverčiais ir visai nesvarbu, kokias pareigas užimame, ar koks mūsų amžiaus skirtumas. Lyg pačiam artimiausiam šeimos nariui visada esame pasiruošę padėti, net jeigu ir matome vienas kitą pirmą kartą. Skautams įprasta vienas į kitą kreiptis „tu“, nepaisant amžiaus ar užimamų pareigų. Mes, skautai, esame tarsi viena didelė ir mylinti šeima.
– Skautų draugystė iš tiesų labai tvirta. Ar dėl to rišate ir „draugystės mazgą“?
– „Draugystės mazgas“ yra dar vienas būdas užrišti kaklaraiščiui. Dažniausiai jį užriša draugas arba kitas tau svarbus skautas. Yra tikima, kad tą mazgą gali atrišti tik tas žmogus, kuris jį užrišo. Jeigu norėdavome išsiskalbti kaklaraištį ar įžodžio metu reikėdavo jį atrišti, stengdavomės, kad tai padarytų tas žmogus, kuris jį užrišo. Mes tikime, kad tokiu būdu tarp dviejų žmonių užsimezgusi draugystė bus labai stipri.
– Ar jaučiate pareigą skleisti skautiškas vertybes net tuomet, kai nebūnate tarp skautų?
– Skautai stengiasi vadovautis skautiškomis vertybėmis kiekvieną dieną. Juk skautais netampame tik tada, kai ant kaklo dėvime kaklaraištį – davę įžodį, skautais nusprendžiame būti kiekvieną dieną, o ne tam tikrą laiko tarpą metuose. Tai įrodo vien mūsų pasisveikinimas: „Budėk!“ – „Vis budžiu!“. Mes visuomet esame pasiruošę padėti ir išliekame budrūs. Kadangi jau trylika metų esu mokoma vadovautis skautų įsakais, todėl ir kasdieniame gyvenime man net nekyla abejonių, jog turiu būti mandagi ir kukli, paslaugi, besilaikanti savo žodžio, klusni vyresniesiems ir mylinti gamtą.
– Tad ir geruosius darbelius turbūt atliekate kasdien…
– Taip, skautams tai tarsi gyvenimo būdas. Dažnai mes net nemąstome, jog turime juos atlikti, tiesiog einame ir darome. Gerieji darbai nebūtinai turi būti dideli, kartais paguoda draugui ar paskutinio pietų kąsnio atidavimas kitam gali būti tiek pat prasmingas. Skautų įkūrėjas Robert’as Baden-Powell’is yra pasakęs „Pats tikriausias kelias į laimę yra teikti laimę kitiems. Pamėginkite juo eiti ir palikite šį pasaulį truputį geresnį, negu radote“.
– Ar skautavimas reikalauja daug ištvermės?

Šimtmečio vyr. skaučių Kūčios.

– Jau nekalbant apie mazgų rišimus, išgyvenimą gamtoje ar įvairius pionerijos (skautų judėjime „pionerija“ vadinamas medinių skersinių sutvirtinimas mazgais ir tų skersinių jungimas į konstrukcijas, – aut. past.) įgūdžius, per tiek metų išmokau būti ištverminga ir pati dažnai nustebdavau, kiek iš tikrųjų savyje turiu stiprybės. Kai visą savaitę gyvendavome miške ir dieną naktį nenustodavo pliaupti, o maistą ant laužo vis tiek reikėdavo pasigaminti ir patiems rąstų iš miško parsitempti, mūsų niekas neklausdavo, ar esame pavargę ir sušalę. Žinodavome savo pareigas ir nesiskųsdami jas atlikdavome.
– Ko išmokote per 13 metų skautiškos veiklos?
– Labai svarbi vertybė, kurią išsiugdžiau – pagarba vyresniam. Manau, kad to labai trūksta daugumai jaunų žmonių. Būdami jauni skautukai ir matydami vyresniuosius, žiūrėdavome į juos išpūstomis akimis, klausydavome ir labai gerbdavome, svajodami, jog vieną dieną patys turėsime tokius kaklaraiščius kaip jų. Mums niekada nekildavo mintis atsikalbinėti ar nepaklusti vyresniesiems. Jie taip pat niekada nesijausdavo už mus viršesni ir elgdavosi kaip su lygiais, pamokydavo ir padrąsindavo. Kiekvienas vyresnysis skautas, turintis aukštesnio rango kaklaraištį, turi būti autoritetas jaunesniajam. Netgi skautų įžodyje yra žodžiai „pasižadu būti pavyzdžiu jaunesniesiems“, kurių laikiausi visus skautavimo metus ir laikausi dabar, ne tik tarp skautų, bet ir kiekvieną dieną, net ir neryšėdama kaklaraiščio.
– Koks skautiškas nuotykis Jums pats įsimintiniausias?
– Kiekviena skautų stovykla ar sueiga atneša daugybę neįkainojamų naujų įspūdžių ir nuotykių. Labai gerai pamenu vieną stovyklą, kurioje vietoj palapinių turėjome statytis lapines (landynė, pastatyta iš gamtoje randamų žaliavų, -aut. past.) ir jose gyventi visą savaitę. Buvome priversti išmokti susigyventi su naujais žmonėmis ir dirbti komandoje, nes turėjome ne tik gyventi kartu pasistatytuose „namuose“, bet ir patys gaminti maistą iš duotų produktų. Žinojome, kad jeigu patys nepasigaminsime, niekas neateis ir neatneš mums pietų.
– Kodėl verta tapti skautu?
– Dažnai pagalvoju, kokia dabar būčiau, jei taip niekada ir nebūčiau pradėjusi skautauti. Esu įsitikinusi, jog skautavimas yra vienas geriausių būdų užauginti dorą ir mandagų žmogų, suprantantį ir puoselėjantį stiprias vertybes.
– Ačiū už pokalbį.
Liucija Ališauskaitė

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *