…į ežero širmą vingiorykštę jau sutilpo vakaro viso šviesa…

Tautvydas Vencius

Rekordinių karščių apgaubta padangė buvo išdžiūvusi, vis dažniau teko gaivintis kūrybinėmis versmėmis, kurios, dar neprasidėjus kalendorinei vasarai, sualmėjo visai netikėtoje vietoje – sausakimšame troleibuse. Čia per klaidą vietoje stotelių pavadinimų įjungta orų prognozė paskelbė sinoptinės vasaros pradžią.

Įvadas sinoptinei vasarai

Nusileidžia realybė pro langą,
O voratinkliai draikosi palube.
Šitos vasaros tolima pasaka
Tau paliečia plaukus ir veidą.

Ir ko sėdim nebylūs nežinom,
Geriam vyną ir pienių svaigulį.
Išsilaisvinę iš karšto asfalto,
Braidom ežero kranto vygėje.

O kuo baigsis fantastiškas sapnas,
Kur nuneš nežinojimo vingiai?
Atradau, kad vienintelė pasaka
Buvo laiko šio atvirukas.

Aš einu kur veda likimas,
Nežinau ar tau pasakyti,
Kad nutolęs nežinomas krantas
Tampa savas tik jį prisiminus.

Nesibaigs niekada šitas laikas —
Tai tik vėjas, saulė ar žaibas,
Kurio mirksnis praskrodžia dangų
Tartum irklas ežero dugną


Vėliau prasidėjo atostogų planavimo rūpesčiai, prisiminimai apie pernai aplankytas vietas, bemiegės, žvaigždėtos naktys, lydimos vėlyvų praeivių romantiško ilgesio jūrai.

Lietuviškos vasaros žavesys

Ar bent įsivaizduoji,
Kiek mes prarandam nekalbėdami
Ir neklausydami tylos,
Kuri pasako viską?

Antai už to pušyno pernai
Vėjas nuo galvos tau nusviedė kepurę,
O žaliakakčiai gintarai
Į bato padą įsispraudė.

Kartojau vis, kad eitumėm basom,
Bet panorėjai rasti kriauklę,
Kurioj audringos jūros balsas įsirašo –
Tokių krante nebuvo ir abu tylėjom.

Dabar ir nežinau tyla ar bangos mums kalbėjo,
Ar gintarai tame bate tėra…
Tik ar todėl kažkas už lango traukė:
„O aš nuvažiuosiu prie jūros, o gal ne“.

 


Vis tik buvo ir tokių, kurie nenorėjo palikti miesto, budėjo gatvėse matuodami saulės ir gėrimų temperatūrą. Jiems šis sezonas patiko labiausiai, o vėsinimasis fontane tapo geriausia pramoga. Viename tokių miesto fontanų, vadovaudamasis senu prietaru, įmečiau keletą monetų, tikėdamasis dar kartą čia apsilankyti. Tai buvo bene vienintelė vieta, kurioje turistai negalėjo sumokėti kortele.

„Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“

Kažkur yra žmogus,
Kurio aš vis dar nepažįstu.
Jis tartum sapnas tykantis, baugus
Su vis kita žinia kasnakt atklysta.

Ir girdim, ir suprantam jį
Tiktai pakviesti neišdrįstam.
Jo veidas įsimintinai baugštus
Pro stiklą akinių iškrypsta.

Kažkur yra žmogus,
Tik jis pamiršo būsiąs
Ne vien tik vardas, pavardė, gimimo metai,
Ne sraigtas melo ekonomikoj,
Ne vien rinkėjas trijuose rinkimuos,
Ne tas Statistikos departamentui
Atsakantis, kad šalta.

Geriau gi tas, kurio kakta ir rankos prakaituoja,
Kai imasi didvyriškųjų žygių
Bandydamas nepastebėt kas atsitiko
Varvekliui krintant ant plytelių.

Jis buvo tas benamis prie „Akropolio“
Su mėlyna striuke iš „Pull and Bear’o“
Ir prašė euro arba cigaretės,
Bet aš tik teturėjau „Master Card“.

Turėjau daug ir neturėjau nieko.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

 


Išties, juk kartais taip gera ko nors neturėti, pavyzdžiui, rūpesčių, sveikatos problemų, širdies svyravimų ir proto paklydimų… Vis tik daugelis sutarė, kad blogiausia, kai nėra… lietaus. Nors kai kurie iš pradžių su tuo nesutiko, tačiau išvydę Nemunu pražingsniuojantį briedį, susiprato, kad potvynis greitai negresia.

Prieš lietų

Ten aš vienas buvau,
Kai rugpjūčiui artėjant
Sausas laukas verkė rasa.
O jis basas parėjo
Ir pasakė (nors pusbalsiu)
– Bulvės užaugs.

 


Jeigu po lietaus į širmą ežero vingiorykštę sutelpa vakaro šviesa, esate gražiausio vakaro liudininkai. Tik neapsigaukite matydami du Mėnulius – vienas ežere tik atsispindi, o šį spindėjimą gali sudrumsti tik varlių choras. Smalsiausiems ir mažiau kaime būnantiems išduosiu paslaptį, kad geriausios varlių orkestrų dirigentės yra… karvės. Vos tik užbliauna, žaliosios iškart nutyla, o vėliau vėl įsidrąsina. Taip per vakarą sugrojami net keli sudėtingi kūriniai.

Vingiorykštė

Pasalūniška pilnatis žvelgia
Į užmigusio miesto rimtį.
Kur ne kur dar ūžimas
Skverbias atviro lango plyšin.

Aš meldžiau šitą naktį paleisti
Jauną sielą ir aštrią mintį,
Kad užmirštų dienos klajones,
Įrašytas dangaus ornamentuos.

Kas pasakė, kad tai paskutinis
Šilto vakaro užrašas bukas –
Dar galėsim tylos paklausyti,
Jei išmoksim išgirst ko nematom.

Ši kalba man įstrigo mintyse –
Neišeitų labiau nusižengti
Darbo dienai, įspraustai į rėmus,
Tamsoje belaužant degtukus.

Štai į ežero širmą vingiorykštę
Jau sutilpo vakaro viso šviesa.
Teatein pasidžiaugti kas buvo
Vardan Dievo suklaupę nakčia.


 

Na, o geriausias būdas patikrinti, ar Jūsų vasaros vakarų pašnekovas – optimistas ar pesimistas – yra visai ne pilnos ar pustuštės stiklinės testas… Paklauskite apie vasarą. Vienam jau po Joninių dienos trumpėjimas primena rudenį, antram Šv. Ona tampa ne duonos, o rudenio ponia, o trečias (kantriausiasis) rudeniškai atsidūsta po Žolinės. Ir negali žinoti, kuris teisus…

Dienų trumpėjimas

O baltosios naktys pasirodo aptemsta
Ir lieka tik tie dirbtiniai žiburiai,
Kurie pritraukia laikinus tamsos draugus,
Nes jų jokioj šviesoj nepamatysi.

Bet negali tikėt, kad jie rytoj sugrįš,
Kad naktys bus tos pačios bei taipogi ilgos.
Ir negali juk viso nieko čia žinot,
Nes juk tada gyvenimas ar bus prasmingas?

Rubrikoje Nemunėlis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *