Dzūkai žemaičių žemėje nepaliovė stebėtis

„Prienų rajono kaimo bendruomenės „Stakliškės“ narius jungia bendri renginiai, šventės, kurių metu dvasiškai praturtėjame, artimiau pabendraujame. Bendruomenė rašo ŽŪM teikiamus projektus – vykdė jaunimo stovyklą, nuolat pildo materialinę bazę. Kasmet vyksta ataskaitiniai susirinkimai, po kurių užsimezga įdomūs pokalbiai su įžymiais žmonėmis, savo sričių specialistais, žiūrime vaidinimus, klausomės koncertų. Labiausiai bendruomenės žmonėms patinka keliauti. Juos veda noras pažinti ne tik Lietuvos kampelius, bet ir kaimynines valstybes – aplankytas Suvalkų kraštas Lenkijoje, Rundalės pilis – Latvijoje. Per metus surengiame bent dvi ataskaitinio susirinkimo metu suplanuotos ekskursijas. Vėliau kelionių akimirkomis džiaugiamės vartydami bendruomenės Facebook’o puslapį,“ – pasakoja kaimo bendruomenės „Stakliškės“ pirmininkė Rasa Noreikienė.

„Stakliškių“ bendruomenės nariai kelionę po Žemaitiją baigė prie Šatrijos kalno.

Pažinčiai ir atsisveikinimui – aukščiausios kalvos
Šią vasarą, nudirbę svarbesnius žemės ūkio darbus, „Stakliškių“ bendruomenės nariai tradiciškai skyrė laiko Lietuvos ir jos vietovardžių pažinimui. Bendruomenės pirmininkės Rasos Noreikienės pakviesti, jie aplankė žymiausias Žemaitijos etnografinio regiono vietoves, išgirdo legendomis ir tikrais faktais apipintas jų vietovardžių atsiradimo istorijas, sužinojo, kaip atkakliai žemaičiai gynė savo kraštą nuo atėjūnų kryžiuočių, o po krikšto per kelis šimtus metų tapo uoliais katalikais, pasiklausė tikros žemaitiškos šnektos, paskanavo tradicinės virtuvės patiekalų.
Ekskursijos dalyvius lydėjusi gidė Ramutė Milušauskienė iš Prienų įdomiai pristatė kiekvieną maršrute Medvėgalis – Varniai – Telšiai – Šatrija aplankytą objektą, į savo pasakojimą įpindama negirdėtų istorinių detalių ir pastebėjimų apie žemaičių skirtingumą nuo lietuvių, jų būdo bruožus, iš kurių pastebimiausi – nekalbumas, neskubrumas, pamaldumas.
Pažinties su Žemaitija pradžioje ekskursijos dalyviai įkopė į pačią aukščiausią (234,6 m) Medvėgalio kalvą, nuo jos apžvelgė kraštovaizdį su apačioje plytinčiomis pievomis, miškeliais, tarp pelkynų pasislėpusiomis kūlgrindomis ir šen bei ten kyšančiomis bažnyčių bokštų smailėmis. Šalia kalvos dunkso Pilies kalnas, ant kurio, pasak legendų, stovėjusi labai tvirta, visus kryžiuočių puolimus atrėmusi pilis. Ir tik 1400 m., kai šiame krašte įsitvirtino krikščionybė, kryžiuočiai, padedant pačiam Vytautui Didžiajam, pilį sunaikino. Tačiau ir dabar, praėjus daugiau nei 600 metų, Medvėgalis neprarado savo didybės. Labai pasistengus giedrą dieną nuo jo viršūnės tolumoje galima įžiūrėti kitą Žemaitijos galiūną – Šatrijos kalną. Jį stakliškiečiai aplankė kelionės pabaigoje, norėdami savo akimis pamatyti vietovę, kuri mena garsų šiose apylinkėse svieto lygintoją Tadą Blindą. Ant kalno esantis aukuras perša nuomonę, kad dar ir šiais laikais čia susibėga visos Žemaitijos raganos.
Varnių miesto įdomybės
Žemaitija rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1219 m., kuomet į žemaičių žemes vedė kryžiuočių žygiai. Po Žemaitijos krikšto Medininkuose (dabar Varniai) 1417 m. buvo įkurta Žemaičių vyskupija. Stakliškiečiai turėjo galimybę apsilankyti ir palyginti istorinį žemaičių žemių bei vyskupijos centrą – Varnius, ir dabartinę Žemaitijos sostinę Telšius.
Nedidelis Varnių miestas pasitiko tvarkingomis gatvėmis, žydinčiomis gėlėmis prie

Paminklas vyskupui M.Valančiui Varniuose.

visuomeninės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų. Vietiniai siekia, kad organizuotai ir pavieniui į miestelį užsukantys turistai iš jo išsivežtų kuo geriausius įspūdžius. Miestelyje gausu istorijos, architektūros bei dailės paminklų.
Nemažai vertybių saugoma Žemaičių vyskupystės muziejuje, kuris veikia išlikusiuose, iš lėto atnaujinamuose buvusios kunigų seminarijos rūmuose. Stakliškiečius šiltai pasitikęs šio muziejaus vadovas Antanas Ivinskis papasakojo kunigų seminarijos, čia nepertraukiamai veikusios nuo 1741 iki 1864 m. istoriją, aprodė turtingas katalikų liturgijos daiktų, skulptūrų, procesijų žibintų, tapybos, tekstilės darbų, spausdinių, medalių, porceliano indų, baldų ekspozicijas, taip pat palydėjo į rūmų bokštą, iš kurio gražiai matoma miestelio panorama.
A.Ivinskis akcentavo, jog vyskupija ir konkrečiai kunigų seminarija buvo vienas iš svarbiausių nacionalinės savimonės formavimo, lietuvių kalbos ir raštijos populiarinimo bei kultūros centrų Žemaitijoje. Caro valdžiai numalšinus 1863 m. sukilimą, kunigų seminarija buvo perkelta į Kauną. Pastate veikė caro kariuomenės, kazokų kareivinės, vėliau Lietuvos kariuomenės drausmės batalionas. Nustebino tas faktas, kad po 1926 m. perversmo, kurio priekyje buvo A.Smetona ir A.Voldemaras, šiame pastate penkerius metus veikė Varnių koncentracijos stovykla, kurioje buvo sulaikomi politiškai nepatikimi žmonės, tarp jų buvę uždarytų ir nėščių moterų bei motinų su mažais vaikais. Iš viso šioje stovykloje pabuvojo beveik 600 internuotų asmenų.

Telšių Šv. A.Paduviečio katedra – įspūdinga iš išorės ir viduje.

Iš muziejuje eksponuojamos gausios žemaičių vyskupų portretų galerijos reikėtų išskirti vieną asmenybę – vyskupą Motiejų Valančių, kovojusį prieš rusifikaciją ir besaikį girtuokliavimą. Rodomi išlikę vyskupo asmeniniai daiktai, jo pradėto plataus masto blaivybės sąjūdžio atributai – pasižadėjimo raštai nevartoti svaigalų, brolijos nariams dalinti medalikėliai su Sopulingąja Dievo Motina. Ekskursijos vadovo A.Ivinskio teigimu, M.Valančius sėkmingai pratęsė Šiaulių klebono, Varnių gydytojo sūnaus Ignaco Štacho pradėtą blaivybės darbą. Pasakojama, kad pastarasis kunigas stebuklingu būdu į doros kelią atvedė daugybę girtuoklių, o jų šeimoms sugrąžino ramybę. Esą, jo kapas ta pačia intencija lankomas ir šiandien, prie jo meldžiamasi, ir, matomai, į vilties netekusių žmonų skundus įsiklausoma, nes per kiekvienas Vėlines I.Štacho kapas skęsta uždegtų žvakučių jūroje.
Netoli nuo muziejaus, už kelių šimtų metrų – dailiai suremontuota vyskupo M.Valančiaus istorinė rezidencija – gyvenamasis namas, tačiau lankytojams jis kol kas neatvertas. Greta esančiame skvere, vadintame Valančiaus darželiu, galima apžiūrėti paminklą šiam iškiliam kunigui. Gidė Ramutė pasakojo, kad paminklas, dedikuotas Šviesos skleidėjui ir Blaivybės apaštalui, pastatytas 1927 metais jo pasekėjų suaukotomis lėšomis. Pokariu nugriautas, bet, paslapčia išsaugojus kunigo biustą, Atgimimo metais paminklas buvo atstatytas, vėlgi – visuomenės lėšomis.
Įdomią istoriją slepia ir stakliškiečių aplankyta seniausia Žemaitijoje Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, kuri pastatyta 1691 m. senosios katedros vietoje.
Atgimę ir praeitį saugantys Telšiai
Vėliau keliautojų laukė intriguojanti pažintis su Telšiais, kuri prasidėjo nuo rakurso į šio krašto praeitį Žemaičių muziejuje „Alka“. Įdomią ekskursiją vedė muziejininkė Ajida Stančienė, kuri prisipažino turinti sentimentų Stakliškėms, nes čia gyveno jos seneliai. Muziejus „Alka“ įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną, po penkerių metų persikėlė į specialiai muziejui suprojektuotą pastatą ant Masčio ežero kranto. Žemaičiai dosniai statyboms aukojo, jie verti pagarbos dėl pasiryžimo išsaugoti muziejų ir jame sukauptas unikalias vertybes – dokumentus, paveikslus, skulptūras, baldus, knygas, indus ir kitus eksponatus – iki šių dienų. Muziejaus aukso fondą sudaro daiktai iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų. Karo metus pralaukę patikimose slėptuvėse, jie nebuvo išgrobstyti kariškių ir šiandien stebina lankytojus.
Tikra atgaiva akims ir sielai tapo pasivaikščiojimas prižiūrėtomis Telšių miesto gatvėmis, išpuoselėta, gyventojų poilsiui pritaikyta Masčio ežero pakrante. Šokantis fontanas, amfiteatras, stiklinis liftas į pakrantę, keltas, apžvalgos aikštelės, rotondos, daug žydinčių gėlių, mažųjų skulptūrų. Dailininkai ir skulptoriai, puošę miestą, itin pagerbė Žemaitijos totemą – mešką, ji vaizduojama daugybėje skulptūrų, kurias galima surasti netikėčiausiose miesto vietose. Lankytojų bene mėgstamiausia skulptūra – „Žemaitijos legendos“, kurioje vaizduojama Žemaitijos motina – meška, ant nugaros nešanti meškiukus ir žemaitukus. Tokiu būdu prisimenami liaudies pasakojimai apie tai, kaip kadaise meškos padėjo žmonėms auginti vaikus. Turistai tiki, kad patrynus šios meškos nosį, galima tikėtis norų išsipildymo…
Šeštadienio popietę Telšiai buvo pilni šurmulio: ir vietiniai, ir atvykusieji rado sau pramogų. Lankantis Šv. Antano Paduviečio katedroje ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje, dėmesį atkreipė daugybė išsipuošusių žmonių: nemažai jaunų porų tą dieną sumainė aukso žiedus bei pakrikštijo savo vaikus. Tai ženklas, kad Telšiai atgimsta, jaunėja, jame kuriasi jaunos šeimos.
Tad stakliškiečiai į namus parvyko pakylėti, dėkingi bendruomenės pirmininkei Rasai už suorganizuotą įdomią ekskursiją. Tikėtina, kad šios kelionės įspūdžiai dar ilgai jų nepaleis, norėsis Žemaitijos žmonių pavyzdžiu puošti savo kasdienybę, bendruomeninį gyvenimą gražiais darbais ir iniciatyvomis, jausti pasididžiavimą Stakliškių kraštu.

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *