Vairuotojas R. Mažeika: netikėtos dovanos ir užaugusi keleivių karta

Ar norėtumėte kiekvieną dieną vykti į kurortinį miestą? Ar savo darbe gaunate iš klientų kavos ir saldainių? Ir ar jus nepažįstami žmonės vadina „savu“? Taip gyvena priemiestinio autobuso, vykstančio į Birštoną, vairuotojas Robertas Mažeika.
Kaip prasideda jo diena, kodėl pasirinko būtent tokį darbą, pasakoja jau 16 metų autobusą vairuojantis pašnekovas.


„Diena prasideda nuo kavos, reikia atsikelt, atsibust, gerai atmerkt akis. O po to prasideda dokumentai, autobuso apžiūra, įvertini, ar viskas tvarkoje. Ir riedi į kelią. Pradžia tokia“, – pasakoja R. Mažeika.
Robertas mini, jog vairuotojo darbą pasirinko dėl to, kad vairuotoju dirbo tėtis. Pasak jo, anksčiau buvo tokia tradicija – vaikai pasirinkdavo tėvų profesiją.
„Senais gerais laikais sūnūs eidavo tėvų pėdomis. Taip ir aš nužygiavau. Tėtis daug kur važiavo, taip pat šioje įmonėje dirbo. Aš irgi ne iš karto pradėjau autobusą vairuoti. Iš pradžių taksi, mikroautobusus vairavau“, – minėjo Robertas Mažeika.
Daugybę metų į Birštoną autobusą vairuojančiam Robertui patinka darbo grafikas bei šis kurortinis miestas.
„Labai geras grafikas. Aš, kaip ir sakiau, nemeluosiu, sakysiu tiesą. Turiu daug laisvų dienų, galiu sportuoti. Sutvarkau savo asmeninius reikalus, gyvenu kaip žmogus. O Birštonas patinka, nes – ramus, gražus sanatorinis miestelis. Viskas sutvarkyta, gražu“, – pasakojo vairuotojas, priduriantis, kad keleiviai, vykdami į Birštoną, dažnai pasiima dviračius.
Anot R. Mažeikos, nuolatiniai keleiviai jį jau laiko savu, nemažai jų užaugo jam dirbant Birštono maršrute.
„Yra labai gerų žmonių, visokių… Būna ir kavos keleiviai atneša, šiaip sau – už nieką. Dirbu jau 16 metų. Tai įsivaizduokit, jau užaugo karta, kuri baigė mokyklą. Jie priprato prie manęs, o aš pripratau prie jų. Būna, atvažiuoji, žmonės jau laukia, šypsosi, savu vadina“, – šypsosi „Kautros“ įmonėje dirbantis vairuotojas.
Komunikabilus vairuotojas pasakoja, kad iš keleivių sulaukia ir netikėtų dovanų.
„Vieną kartą gavau iš keleivio dovanų – didelę saldainių dėžę. Buvo labai smagu, net išraudau. Gimtadienis mano buvo. Mes taip šnekėjom, šnekėjom ir išsišnekėjom. Žiūriu, staiga saldainiukai prieš akis. Smagu iš tikrųjų“, – pasakojo Robertas Mažeika.

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *