Parsivežame įsipareigojimą gimtinei ir kalbai

„Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems,
Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms.“ (Just. Marcinkevičius iš kn. „Pažinimo medis“)

Šie poeto žodžiai įrašyti ant paminklinių Vilniaus universiteto durų, kurios skulptoriaus Jono Meškelevičiaus siūlymu sukurtos prie įėjimo į biblioteką 450-ųjų metinių (1997 m.) universitetui proga. Poetas Just. Marcinkevičius ir jo žodžiai paminklinėse VU duryse įamžinti šalia svarbiausių Lietuvos kultūros įvykių ir žmonių. Durų viduryje – universiteto akcentas – herbas, po juo užrašas – Pirmajai lietuviškai knygai – 1547-1997.


Knyga, raštas ir gimtoji kalba – kriterijai ir akcentai, kurie jungė ir tebejungia dvi mūsų krašto asmenybes, protus ir šviesulius – prof. Joną Kazlauską ir Poetą Justiną Marcinkevičių. Iš abipus Nemuno, iš „Žiburio“ gimnazijos į Vilniaus universitetą – į pačią didžiausią ir aukščiausią savo svajonių viršukalnę. O iš ten – į kalbos kelią, į tautą, į Lietuvą – nuo pradžių pradžios, nuo pagonybės iki šiandienos sąvokos, kas esame, kas buvome ir kuo išliksime.
Edukacinę kelionę po Vilniaus universitetą pasiūlė tradicinės išvykos į Vilnių liepos 31 d., prof. Jono Kazlausko gimtadienio išvakarėse, iniciatorius LR Seimo narys Andrius Palionis. Kelionės į Vilnių metu pirmiausia aplankome žymių kraštiečių amžinojo poilsio vietas Saulės ir Antakalnio kapinėse, pagerbiame jų atminimą žvakelės šviesa, šiltu prisiminimo žodžiu, malda ir gėlės žiedu. Kaskart amžinojo poilsio vietose viliamės susitikti ir su Vilniuje gyvenančiais kraštiečių giminaičiais. Šiemet Saulės kapinėse mus pasitiko prof. Jono Kazlausko dukra Eglė Kazlauskaitė – Danielienė.
Prisilietimas prie J.Kazlausko ir Just. Marcinkevičiaus atminties – tai ne tik ryšys su istorija. Tai, kaip apie poetą Just. Marcinkevičių sakė mūsų gidė edukacijos po VU metu, – procesas. Jis nesibaigia žmogaus išėjimu iš gyvenimo, jis vyksta mūsų santykyje su atmintimi, palikimu, įsipareigojimu. Jeigu Just. Marcinkevičiui lemta išlikti gyvenimo procesu, tuomet prof. J.Kazlauską vertėtų įvardinti – augimu, o abiejų kraštiečių, klasės ir gyvenimo draugų bendrą gyvenimo tikslą – lietuvių kalbos gyvenimu. Didis gyvenimo troškimas, tikslas ir viltinga jaunystės svajonė abiems gimė mažame Lietuvos kaimelyje, Matiešionyse, kur gamta tarsi susilieja su žmogumi. Stiprus troškimas mokslo, nuostabūs vasaros vakarai ant šieno klojime, Matiešionyse, Jono Kazlausko tėviškėje, tai abu gimtosios kalbos sargybinius nerašytais priesaikos žodžiais palaimino ir įpareigojo eiti gimtosios kalbos keliu.
Vilniaus universitete klausydamiesi Martyno Mažvydo „Katekizmo“ išsaugojimo istorijos, daugelis pirmąkart išgirdome unikalią knygos gyvenimo istoriją. Ypatingos sąlygos knygos išsaugojimui, priežiūra padėjo pirmajai lietuviškai knygai išgyventi beveik penkis šimtus metų. Šį labai vertingą kalbos ir rašto eksponatą galima pamatyti VU kartą metuose, tik vieną dieną. Liesti griežtai draudžiama, nes tai pakenktų knygos išlikimui. Likusią savo gyvenimo dalį knyga leidžia saugykloje, kur jai sudarytos ypatingos temperatūros, slėgio, drėgmės santykio sąlygos. Žinoma, kad iš 200 pirmosios lietuviškos knygos egzempliorių yra išlikę tik du. Vieną iš jų saugo VU biblioteka, antrąjį – Torunės (Lenkija) biblioteka.
Pirmosios knygos audeklas, ant kurio buvo spausdinamas lietuviškas raštas, dailininko Antano Kmieliausko freskų kompozicija papuoštos rektoriaus aulos sienos ir lubos, vaizduojančios keturis metų laikus ir įvairias paros dalis, simboliškai susijusias tarpusavyje – visa glaudžiai siejasi su gamta. Kaip žmogaus gyvenimas. Darbų ir virsmo ritmu metų laikų karuselėje. Nesibaigiantis judėjimas į viršukalnę, į savo siekį, tikslą. Kai apsilankome Saulės ir Antakalnio kapinėse, mus pasitinka žymūs kraštiečiai – Jonas ir Justinas – kalnelyje, tarsi savo kelio pusiaukelėje į kalną. Iš Prienų ir Birštono krašto nuvežame pagarbą, prisiminimą ir padėką. Parsivežame daugiau. Parsivežame savo pačių išlikimą – įsipareigojimą gimtinei ir kalbai. O rugpjūčio 1 d. pro piliakalnį skubame į prof. Jono Kazlausko gimtinę, į gimtosios kalbos atlaidus Matiešionyse, kur gimtinės dangus aukštas ir žmogaus, ir gervių skrydžiui. Šioje vietoje visiems žmonėms suteikta galimybė pajusti gimtosios kalbos šaknis, įkvėpti gimtinės grožio ir meilės, rašyti Lietuvą ir jos istoriją gimtąja lietuvių kalba.
Valė Petkevičienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *