Ekskursija į praeitį

Smagu, kai vasara per žemę eina,
Kai gali atsikvėpti, pabėgt nuo kasdienybės, nuo darbų,
Paatostogauti, pakeliauti, paekskursuoti
Labai labai įdomu ir smagu.

Smagu vasarą pakeliauti, pamatyti, pabūti, kur nebuvęs, praturtinti savo intelektą. Bet labai gera pakeliauti ir mintimis, grįžti į jaunystės laikus, aplankyti gimtąjį Prienų rajono Lizdeikių kaimą, paklaidžioti vaikystėje išbraidytomis rasotomis pievomis, laukų takeliais, prisiminti nuoširdžius, šalimai gyvenusius kaimynus: Ruseckus, Jurkšus, Kačergius, Deltuvus, Bielskus, Petrusevičius, Maščinskus, Kabičius, pasisvečiuoti pas Narbutus, Veiverienę, Gervius.
Šį kaimą 1970 m. sunaikino sovietinė melioracija. Mano tėvų, minėtų kaimynų ūkiai buvo sulyginti su žeme, žmonės priverstinai buvo varomi sau namelius statytis šalimai kuriamoje gyvenvietėje, prie buvusio Brundzos dvaro.
Kai mintimis nubėgi į tą varganą, pokarinę, basakoję vaikystę, prisimeni nerūpestingus vaikystės ir jaunystės metus, savo gimtą sodžių, kasdienę septynių kilometrų kelionę į Veiverių vidurinę mokyklą, suspaudžia širdį. Jauti nostalgiją tiems praėjusiems laikams. Suaugę vaikai, anūkai klausinėja, kur, mama, tavo gimtinė, kur tu augai, kur mokeisi, kur bėgo tavo vaikystės ir jaunystės metai.
Tad sugalvojau suorganizuoti ekskursiją į praeitį. Pakviečiau savo sesę Vilytę Stelmokienę, mūsų vaikus, anūkus ir nuvykome į tą buvusio mūsų kaimo namų laukymę. Pastovėjome rugių lauke, kur kažkada buvo mūsų namai. Papasakojome vaikams, anūkams, kur mes gyvenome, priminėme, kad netoliese Šukaičių namuose buvo pradinė mokykla, kurioje buvo visos keturios pradinės klasės, o mus mokė vienas reiklus, geras mokytojas Kačergis. Baigus pradinę mokyklą, kasryt pėsčiomis 6-7 kilometrus visas būrys kaimo vaikų eidavome į Veiverių vidurinę mokyklą, o po pamokų vėl pėstute grįždavome namo. Papietaudavom, paskui laukė kaimiški darbai – daržų ravėjimas, malkų kapojimas, jų nešimas po pastoge, karvių melžimas, šieno grėbimas ir kiti. Vakare prie lempos – pamokų ruoša. Ir viskas buvo nesunku, visur suspėdavome. Laukdavome šeštadienio, kad mamelė leistų į kaimo šokius. O sulaukus sekmadienio, turėjome eiti į netoli buvusią Blindžiakupsčio bažnytėlę, kurią keliaudami gimtinės takais, nusprendėme taip pat aplankyti, parodyti savo vaikams.
Pirmiausia aplankėme ten esančias buvusias kapines, kuriose ilsisi ten gyvenę Amžinybėn iškeliavę šių kaimų žmonės. Ankstesniais metais, kai čia lankiausi, buvo graudu: viskas apleista, kapai apaugę žolėmis, nukritusiomis medžių šakomis, nukritusiais medžių lapais. Stūksančių medžių gojelyje, kur likę prieš daugiau nei 50 metų palaidoti kaimo žmonės, vos galėjai įskaityti čia besiilsinčių žmonių pavardes. Šiemet reikia pagirti šios seniūnijos vadovus, kad kapinės – jau ne kaip raistas, ir kelias nugreideriuotas.
Pabuvę šiose kapinėse, per rugių lauką nubridome į netoli buvusios bažnytėlės vietą. Graudu. Kur buvo medinė buvusio kunigo Bielskaus tėvų pastatytos bažnytėlės dalis, šiandien plyti beveik miškas. Auga, ačiū Dievui, dar neiškirsti ilgaamžiai ąžuolai. Stūkso tik apgriuvusios raudonų plytų mūrinės bažnyčios dalies sienos. Viskas sulaužyta, sugriauta, prinešta šiaudų, mėtosi įvairios šiukšlės. O į šią šventovę, į mišias, mus, vaikus, mamelė vesdavosi kiekvieną sekmadienį. Aplinkinių parapijų – Šilavoto, Veiverių, Skriaudžių – bažnyčių kunigai gal dėl konkurencijos nemėgo šios bažnytėlės ir jos kunigo Bielskaus. Apleisto, žolėse skendinčio buvusio šventoriaus vietoje (yra gražus paminklas) ilsisi ir šios bažnytėlės statytojai, buvusio kunigo Bielskaus tėvai.
Laikas lekia, viskas keičiasi – jų bėgsmo, tėkmės nesustabdysi. Bet praėjusio laikmečio vaizdai, nelengvi pokario žmonių išgyvenimai, to gyvenimo peripetijos sunkiai išsitrina iš atminties. Daug plepėjome, aiškinome vaikams apie tuometį žmonių gyvenimą, buvusį kaimą, čia gyvenusius žmones, jų darbą, buitį, pokario problemas. Šiandien jaunimui praeitis atrodo neįtikėtinai, bet tai yra istorija. Tad, kai dabar rašomi įvairūs europiniai projektai, gaunamas finansavimas iš Europos Sąjungos, norėtųsi, kad būtų sutvarkytos ir čia esančios kapinaitės. Gal ir koks metraštis apie čia kažkada buvusį Lizdeikių kaimą, čia gyvenusius žmones bus parašytas?
Irena Viliušytė –
Petkevičienė, Alytus
Nuotraukos – Vilytės Stelmokienės

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *