Apie medžius

Laiškai iš Nemuno krantinės

Rašytojas, gamtininkas Romas Sadauskas atkreipė dėmesį į šūkį „Saugokime gamtą“ ir pasišaipė: o nuo ko gi raginame ją saugoti? Nuo savęs, nuo greta esančio? Nei kirviai, nei šiukšlės rankų ir kojų neturi, patys juk nevaikšto. O kompozitorius, profesorius Giedrius Kuprevičius pasidalijo, kaip jis, senas kauniškis, jokių blogų kėslų neturėdamas pažangiai Laikinosios sostinės valdžiai dideliu priešu tapo – ogi per medžius, medžius gynė. Nemenka gvardija iš tokių priešų dabar per Lietuvą susidarytų. Tiesa, džiaugiausi, kad Vilniuje bičiuliui pavyko vieną beržą išgelbėti. Visa komisija buvo susirinkusi, ilgai tarėsi ir nusprendė: nekirsti. Retas atvejis. Aišku, gal tik laikinai, bet vis viltis, kad bent jau mėginti užstoti – verta. Tai kas, kad tapsi priešu kokiam projektus vykdančiam pareigūnui, gal net artimiausiam kaimynui, nes vis atsiranda tas, kuriam medis šviesą užstoja arba krintantis kaštonas tiesiai į galvą pataiko. O dar ir lapus grėbti tenka. Nebūtų – nereiktų, darbo atkristų.
Galingi medžiai, rodos, patį dangų remia, o savęs apsiginti negali. Jų prieglobstyje visas mūsų žalias kraštas kaip Dievo užanty iki šiol gyveno – be didelių audrų, žemės drebėjimų ar kitokių nelaimių, su Gedimino kalnu ir pilimi ant jo. Saugo medis ir žmogų, ir paukštį. Nuo lietaus, nuo saulės ir vėjo. Stovi ir saugo. Apsaugok jį nuo savęs.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *