Mums rūpi…
Nuo Prienų turgavietės miškų urėdijos link įkalnėn veda mediniai laiptai. Laiptai tvarkingi, aplink juos nupjauta žolė. Jais kasdien aukštyn ir žemyn lipa Ignacavos vienkiemio, Kalniečių seniūnaitijos gyventojai, sodų bendrijos sodininkai, kiti pakeleiviai. Karštomis vasaros dienomis ši pavėsinga vieta patraukli paaugliams ir jaunimui. Susėdę ant laiptų jie bendrauja, užkandžiauja, o tai, kas nevalgoma, palieka. Jau užlipus laiptais miške, prie tako, nuvirtęs medis irgi kai kam pasirodo tinkamas ne tik atsipūsti, bet ir užvalgyti ar pagurkšnoti, o kas netinkama palikti. Taip auga pakuočių, vienkartinių indų, butelių, nuorūkų kalnai.
Vieną dieną kopiu laiptais ir matau: dvi mergaitės, užsimovusios darbines pirštines, pasiėmusios maišus, renka šiukšles. Užkalbinau. Tai – dvi sesės. Viena būsimoji pirmokė, o vyresnioji jau baigusi mokslus ir įgijusi specialybę. Paklausiau, kaip jos sugalvojo surinkti šiukšles. Juk retai matai, kad pakeltų, dažniausiai numeta ir nueina. Vyresnioji pasakė, kad dažnai vaikšto taku ir laiptais. Nesmagu eiti pro šiukšlyną, tad kilo noras sutvarkyti. Kitą dieną eidama pamačiau du pilnus šiukšlių maišus, pastatytus prie medžio. Visur švaru – sesutės labai kruopščiai surankiojo kitų primėtytas atliekas. Pagalvojau – greitai maišų turinys vėl bus paskleistas (dažnai taip būna). Bet dienos bėga, niekas maišų neliečia, o ir numestų šiukšlių nematyti. Švari aplinka įpareigoja padoriai elgtis – turbūt tokia yra sena tiesa. Labai norisi padėkoti sesėms, pasidžiaugti šiuo gražiu poelgiu. Atrodo, ne toks jau didelis darbas, bet Motina Teresė yra pastebėjusi: „Dažniausiai manome, kad bet koks mūsų veiksmas pasaulio mastais tėra lašas vandenyne, tačiau iš tiesų juk be to trūkstamo lašo ir vandenynas būtų mažesnis.“
Birutė Trainavičienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“