Miestiečiai kaime atrado ne tik ramybę, bet ir verslo galimybių

Namai, kuriuose gera gyventi…

Kaimas keičiasi: vis daugiau miestiečių keliasi į ištuštėjusias sodybas, renovuoja apleistus namus, pritaiko gyvenamąją aplinką savo patogumui ir poreikiams. Įvairių profesijų žmonės, neretai turintys aukštąjį išsilavinimą, kaime kuria kitokią gyvenimo kokybę, atsineša ir kitokį, verslesnį, požiūrį į žemę. Užuot, kaip vietiniai, auginę bulves, runkelius, svogūnus bei javus, jie užsiima netipiškomis, kaimiečiams neįprastomis veiklomis: užveisia uogynus, riešutynus, užsiima bitininkyste, avininkyste, šunininkyste, augina vaistažoles, prieskoninius augalus arba verčiasi kita, su žemės dirbimu nesusijusia veikla.

Jaunoji ūkininkė Eglė savo valdose.

Kauną iškeitė į Naudžiūnus, profesiją – į ūkininkavimą
Birštono seniūnijos Naudžiūnų kaimo pakraštyje, atokiame vienkiemyje prie miško, prieš penkerius metus įsikūrė Eglės ir Vytauto Jachimavičių šeima. Jauni žmonės – farmacininkė ir metalo apdirbimo specialistas, iki tol gyvenę Kaune, po studijų vietoj nusižiūrėto buto didmiestyje nusipirko sodybą kaime.
Vytautas Kaune pradėjo metalo apdirbimo veiklą su prekiniu ženklu „VJ metalas“, vėliau, veiklai plečiantis, įkūrė įmonę UAB „Gamyba“. Eglė vyrui talkino šioje veikloje. Apsigyvenusi Naudžiūnuose, šeima dar trejus metus važinėjo į dirbtuves Kaune, galiausiai gamybą perkėlė į Birštoną.
Dirbtuvėse prie Škėvonių pagal užsakymus gaminami nestandartiniai metalo gaminiai: rūšiavimo stalai, džiovyklos, kitos konstrukcijos. Jachimavičiams įdomiausias įmonės gaminys – konstrukcija „Šimtmečio varpas“, kuri, apšviesta tautinės vėliavos spalvomis, praėjusiais metais mėnesį puošė Vilniaus katedros aikštę.

Šeimos namelis, suremontuotas pačių rankomis, nedidelis, bet jaukus ir kvepiantis prieskoniais…

Eglė, dar praktikos metu supratusi, kad įtemptas, atsakingas ir daug bendravimo reikalaujantis darbas vaistinėje skirtas ne jai, pasekė vyro pavyzdžiu ir nusprendė pati sau susikurti darbo vietą. Ji tapo ūkininke ir įsteigė prieskoninių augalų ūkį, kurio produkcija parduodama su prekės ženklu „Gardutis“.
Toks posūkis aukštąjį mokslą įgijusios moters karjeroje daug kam buvo netikėtas, bet E.Jachimavičienė tikina, kad iš pažįstamų sulaukė ir palaikymo bei padrąsinimo. Tačiau svarbiausia tai, kad jai nuoširdžiai patinka užsiimti dabartine veikla. Ji sako, kad supratimą apie žemės ūkio darbus įgijo, vaikystėje kartu su mama dirbdama iš senelių paveldėtame žemės sklype, kur pardavimui augino braškes ir daržoves.

Eglė ir Vytautas Jachimavičiai.

Įkūrė prieskoninių augalų ūkį
Pirmus metus kaime jauna šeima skyrė įsikūrimui – suremontavo nedidelį rąstų namelį, įsirengė vandens gręžinį, po to pradėjo svarstyti, ką veikti su aplinkui esančia dirbama žeme. Galiausiai apsisprendė auginti prieskoninius augalus.

– Buvo keli motyvai, kodėl pasirinkome būtent šį užsiėmimą, – pasakoja Eglė Jachimavičienė. – Visų pirma, lengva priesmėlio dirva prieskoniniams augalams yra labai tinkama, net ir užsitęsus lietingajam periodui, neužmirksta. Kita vertus, tai – sezoninis darbas, per vasarą turi pasiruošti tiek žaliavos, kad jos pakaktų prekybai visus metus. Prieskoniai geriausi dvejus metus, todėl ilgesnė jų realizacija, mažiau problemų patiriama dėl sandėliavimo.

Plėvelėje auginamų prieskoninių augalų priežiūra tapo paprastesnė.

Kita vertus, pasak Eglės, prieskonių augintojų Lietuvoje vos vienas kitas (dažniau auginamos vaistažolės), todėl vietinė rinka dar neprisotinta. Pirkėjai turi tenkintis tuo, kas siūloma prekybos centruose, nors neretai lentynose užsigulėję atvežtiniai prieskoniai būna praradę dalį skoninių savybių. O E. Jachimavičienė užsibrėžusi tikslą Nemuno kilpų regioniniame parke, atokiau nuo pagrindinių kelių, be jokių chemikalų užauginti ekologiškus prieskoninius augalus, kad iš jų paruošti produktai atitiktų aukščiausios kokybės standartus.
Eglė viliasi, kad šviežio aromato, natūralios spalvos, įvairesnio asortimento prieskoniai ilgainiui žmones paskatins keisti vartojimo įpročius – ruošiamus patiekalus jie mieliau gardins lietuviškomis žolelėmis, o ne neaiškios sudėties mišiniais, kuriuose gausu druskos.

Eksperimentuoja
ir mokosi iš savo klaidų
Pagaminti kokybišką produktą ir jį išpopuliarinti E. Jachimavičienei šiandien rūpi labiau nei ūkio plėtra. Jaunoji ūkininkė neslepia, kad vien augalininkystės žinių, rastų internete ir specialioje literatūroje, nepakako.
– Pirmaisiais metais dalį žemės išnuomojome, o prieskoniniams augalams paskyrėme maždaug 6 arų lauką, kur ir prasidėjo mano eksperimentai. Prekybos centruose, specializuotose parduotuvėse prisirinkau įvairių prieskoninių augalų sėklų ir sėjau tiesiai į dirvą, stebėjau, kaip dygsta, vertinau augalų skonį, aromatą. Ilgainiui atsirinkau tas prieskonines žoleles, kurios tinka auginti mūsų sąlygomis, – Eglė prisiminė ūkininkavimo pradžią.
Pašnekovė atvira: dėl patirties stokos, skubėjimo plėsti apsėtus plotus, padarė ir klaidų, o per jas patyrė nemažų nuostolių.
Jos teigimu, kai kurių augalų sėjimas tiesiai į dirvą nepasiteisino – ne visos sėklos sudygo, todėl teko įsirengti daigyklą. Jachimavičiai išmoko ir augalų priežiūros pamoką.
– Buvome jau sutarę su ūkininkų parduotuvėle, kad jai nuolat tieksime prieskonius, tačiau

Žaliavos kokybę garantuoja Vytauto suprojektuota ir pagaminta džiovykla.

jie norėjo gauti didesnį produkcijos kiekį. Tuomet po pirmųjų sėkmingų metų pasišovėme apsėti iki 40 -ties arų žemės. Norėdami palengvinti ravėjimą , pabandėme prieskoninių augalų tarpueilius išpurenti mechanizuotu būdu, bet taip tik išjudinome žemę, išvertėme daigus, kurie sunyko, – apgailestavo jaunoji ūkininkė.
Po tokios nesėkmės Jachimavičiai prieskoninius augalus bando auginti specialioje plėvelėje, ir tai, matyt, pasiteisins, kaip ir paties Vytauto suprojektuota bei pagaminta džiovykla. Tiesa, ją teko tobulinti, nes pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi – dalį sugadintos žaliavos teko tiesiog išmesti.

Finansinės paramos nesitiki
Daugelis darbų ūkyje, pradedant sėja, baigiant prieskonių fasavimu, atliekami rankomis, ir moteris dažniausiai pati susidoroja su darbų apimtimis. Tačiau ji su vyru ieško būdų, kaip paspartinti žemės dirbimą, supaprastinti augalų priežiūrą, žaliavos paruošimą, automatizuoti prieskonių fasavimą. Džiovyklos įrengimas, įvairūs patobulinimai, sėklos, įrankiai, specialios pakuotės, reklama iš jaunos šeimos pareikalavo nemažai investicijų, todėl per kelerius veiklos metus prieskoninių augalų ūkis dar neatsipirko.
Nuosavos lėšos ir jaunatviškas entuziazmas yra tai, kas „veža“ prieskonių verslą.

Ūkio „Gardutis“ produkcija.

E.Jachimavičienė prisipažįsta, jog, kurdama savo svajonių veiklą, nesinaudojo jokia europine ar savivaldybės parama – nei skirta jauniesiems ūkininkams, nei smulkiesiems verslininkams. Pabandžiusi domėtis ES fondų finansinėmis galimybėmis, ji suprato, kad ūkis per smulkus, jog atitiktų keliamus reikalavimus.

Įvairiausi „Gardučio“ prieskoniai – ir maistui, ir vaistui
Eglė ir Vytautas Jachimavičiai nenuleidžia rankų, siekdami ūkio produkciją įvesti į rinką. Šiuo metu Eglė pačios užaugintus prieskonius pristato įvairiose mugėse, kur turi galimybę pabendrauti su pirkėjais, juos sudominti. „Gardučio“ produkcijos galima užsisakyti ir internetinėje parduotuvėje www.gardutis.lt, visos ūkio naujienos skelbiamos Facebook’o paskyroje.
Šiemet ūkyje auginami maždaug 20 -ties pavadinimų prieskoniniai augalai. Be populiarių juozažolių, raudonėlių, krapų, bazilikų, petražolių, šalavijų, čiobrelių, gelsvių, peletrūnų, rudenį Eglė pirkėjams pasiūlys ir dar neįprastų lietuvių virtuvėje žolelių: kalninį dašį, pankolinę kinmėtę, žiomenę, blizgųjį serentį, monardą, katžolę ir kitų.

Vienas iš įdomiausių Vytauto įmonės gaminių – metalo konstrukcija „Šimtmečio varpas“.

Kad pirkėjams būtų lengviau orientuotis, koks prieskonis prie kokio patiekalo tinka, prekės ženklo „Gardutis“ įkūrėja ūkyje auginamų žolelių asortimentą ir jų skonines ir vaistines savybes aprašė pačios sudarytoje knygelėje „Atrask savo prieskonį“, kurią patogu turėti virtuvėje po ranka, kiekvienąkart ruošiant pietus.
Prieskoninių augalų augintoja negaili patarimų ir „Birštono versmių“ skaitytojams:
– Vienas iš mano, taip pat ir nuolatinių pirkėjų, mėgstamiausių prieskonių yra juozažolė. Žydinti ji primena levandas, sudžiovinta tampa švelnaus pipiro prieskoniu, tinkančiu įvairiems patiekalams. Nė vieno patiekalo nesugadins ir kitas universalus prieskonis – žiomenė. Mugių lankytojai neretai teiraujasi peletrūno (vaistinio kiečio), kurį lietuviai nuo seno vartoja ne tik maistui gardinti, bet ir vaistams nuo virškinimo sutrikimų bei kitų negalavimų. Žmonės jau žino ir krūminę perilę, kuri ir yra prieskonis, ir arbatžolė.
Eglė kai kurių prieskoninių augalų jau atsisakė. Jos teigimu, nepasiteisino auginti daržinį builį – žalias jis kvepia anyžiumi, tačiau sudžiovintas praranda šį aromatą. Rozmarinas yra mažai daigus ir lepus, per lėtai auga. Nesudygo sėta druskos žolė, o japoninė petražolė savo aromatu augintojos nesužavėjo…

Kai pritrūksta šurmulio – važiuoja į miestą

.

Vidury laukų, atokiai nuo kaimynų sodybų, įsikūrę Eglė ir Vytautas Jachimavičiai, galima sakyti, jau prisitaikė prie lėto kaimo tempo. Vasarą nuosavoje sodyboje jie džiaugiasi gamta, ramybe ir laisve.
– Kai pajaučiam, kad užsisėdėjom, išvažiuojam kokiai dienai į miestą pasižmonėti ar į svečius pasikviečiam bičiulių. Neretai ilgus vakarus trumpinam su draugais žaisdami stalo žaidimus. Bendraujam su vyresnių kaimynų šeima – jie viskuo domisi, viskuo patenkinti, įkvepia pozityvumo. Šiaip esame užsiėmę savo veiklose, turim įvairių planų, norime sutvarkyti, apželdinti aplinką, užveisti sodą, – dalinasi savo kasdienybe ir svajonėmis pašnekovė.
Visgi Eglė Jachimavičienė prisipažįsta, kad kartais, mėnesį kitą neišlįsdami iš savo sodybos, jie pasigenda žmonių ir socializacijos. Todėl ji vengia sakyti „niekada“. Ką žinai, galbūt kada nors jie nuspręs keltis arčiau miesto, kur verda aktyvesnis gyvenimas, o sodyba liks jų vasarojimo ir darbo vieta…
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *