Laura Budreckytė: „Man patinka dėmesys scenoje – ne kasdieniame gyvenime“

Viena talentingiausių jaunosios kartos džiazo kūrėjų Lietuvoje – Laura Budreckytė – muzikuoja nuo mažens. Nuo vaikystės ji dalyvauja įvairiuose konkursuose (kelis kartus buvo garsiojo konkurso „Dainų dainelė“ laureatė). 2012 metais Laura tapo tarptautinio vokalistų konkurso „Jazz Voices“ pirmosios vietos laimėtoja ir geriausia laisvosios programos atlikėja. Dar po metų pelnė Tarptautinio džiazo vokalistų konkurso „Riga Jazz Stage 2013“ Grand Prix ir, kaip šio konkurso nugalėtoja, pasirodė prestižinių džiazo festivalių scenose, tarp jų – „Pori Jazz“ Suomijoje. L. Budreckytė yra koncertavusi Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Bulgarijoje bei daugybėje muzikinių renginių Lietuvoje. Vokalistė subūrė tarptautinę grupę „CinAmono“. Šiandien atlikėja su laikraščio „Gyvenimas“skaitytojais dalinasi savo sėkmės receptu ir pasakoja apie pasiekimus ne tik muzikos pasaulyje, bet ir asmeniniame gyvenime.

– Anksčiau dainavote folkloro ansamblyje, kokie jausmai apima dabar apie jį pagalvojus?
– Dainuoti solo pradėjau su muzikos mokytoja Lukrecija Puidokaite, iki tol dainavau chore, vadovaujamame mokytojos Tolemos Ragienės, o atėjusi dainuoti į ansamblį „Raskila“, pradėjau mokytis dainuoti su Roma Ruočkiene. Iš tiesų labai malonu prisiminti folklorinio ansamblio laikus, nes ten pamačiau tikrąją – gyvąją lietuvių etnokultūros tradiciją, kurioje persipina lyrinės sutartinės ir žvitrūs šokiai. Labiausiai įsiminė išvykos su ansambliu, kai buvo labai daug juoko ir muzikos. Iki šiol bendrauju su „Raskilos“ nariais. Pavyzdžiui, viena iš jų yra mano darželio auklėtoja Gražina. Argi nežavu, kad pas ją mokiausi iki mokyklos ir, kai jau buvau paaugle, susitikome kartu dainuoti. Savo karjerą, kaip atlikėja, pradėjau antrame kurse, kai jau mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Tuomet ir pradėjau koncertuoti skirtingose Vilniaus erdvėse.
– Kuo ypatinga Jūsų muzika?
– Manau, kad autorinė muzika – tam tikra atlikėjo sielos kalba, ir ji ypatinga tiek, kiek ypatingas esi pats sau. Mums su „CinAmono“ svarbu skambėti savitai ir gebėti paliesti žmogaus jausmus, pažadinti emocijas, stiprinti resursus.
– Viename interviu sakėte, kad džiazas tai „ne šaukštų ir šakučių muzika, ne fono muzika, kurią groja valgant“. Kokias matote džiazo perspektyvas Lietuvoje?
– Kai pradėjau mokytis LMTA, jaunatviškai „dėjau galvą“ teigdama, kad džiazas yra vertas skambėti tik koncertų salėse ir surinkti plačiąją klausytojų auditoriją. Dabar manau, kad džiazas turi daug skirtingų formų, kurios puikiai veikia skirtinguose kontekstuose. Labiau kreipčiau dėmesį į tai, kaip atlieki savo muziką ir ką nori tuo pasakyti. Perspektyvu tiek, kiek pats įdedi pastangų. Remdamasi mūsų grupės „CinAmono“ gyvavimo patirtimi, galiu patvirtinti, kad yra daug galimybių skambėti lietuviškam džiazui ir vietiniame, ir tarptautiniame kontekste, ir tik nuo pasirinktos strategijos bei aiškios krypties priklauso, kiek galiu pasiekti ar turėti.
– Kokius potyrius parsivežėte iš „Baltic Jazz“ festivalio Dalsbruke?
– Šią vasarą nemažai keliavau, todėl mano potyriai persimaišę. „Baltic Jazz“ (2019 m. liepą) koncertavau su puikia kompanija „The Schwings“, kurioje groja labai geri muzikantai. Grupės lyderis – mano geras draugas ir kolega Remigijus Rančys. Jau važiuodama žinojau, ko tikėtis. Organizatoriai pradžiugino puikiai surengtu festivaliu, profesionalia komanda ir garso kokybe koncerto metu. Įdomu buvo, nors ir trumpam, patyrinėti Suomiją. Iki šiol lankiausi tik Helsinkyje ir Pori (koncertavau „Pori jazz“ festivalyje 2013 metais).
– Esate laimėjusi daug apdovanojimų. Kokie yra svarbiausi ir Jums reikšmingiausi?
– Kaip džiazo dainininkė tarptautiniuose vokalistų konkursuose esu laimėjusi „Jazz Voice“ pirmąją vietą bei papildomą prizą už geriausią laisvąją programą ir Grand Prix– „Riga Jazz Stage“. Esu antroji savo gimtojo miesto Birštono ambasadorė. Turiu labai įdomius bei prasmingus darbus „Karalienės Mortos“ mokykloje ir Rusų dramos teatre. Visa tai laikau gyvenimo dovanomis, tačiau mano didžiausias prizas yra nuostabus vyras ir dukra, su kuriais galiu būti darnoje ir vidinėje ramybėje. Tai manau, yra labai svarbu.
– Minėjote, kad Jums vienas iš svarbiausių apdovanojimų yra praėjusiais metais Birštono savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas Birštono garbės ambasadorės vardas. Ką Jums reiškia toks kraštiečių įvertinimas ir pasitikėjimas?
– Labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu bei kraštiečių pasitikėjimu. Suprantu, kad, sutikusi būti ambasadore, prisiėmiau atsakomybę atstovauti savo miestui ir prisidėti prie birštoniečių gerovės.
– Nuo ko priklauso muzikanto sėkmė?
– Manau, kad sėkmė ir laimė priklauso nuo gebėjimo ją įžvelgti kasdieniuose dalykuose. Profesinė ar muzikanto sėkmė priklauso nuo apsisprendimo daryti savo darbą ir daryti jį geriausiai kaip gali. Jei tikrai sąžiningai prieš save patį ir atvira širdimi dirbi, netikiu, kad gali nepasisekti.
– Ar galite papasakoti apie savo smagiausią ar nepasisekusį koncertą?
– Gyvi pasirodymai tuo ir žavūs, kad būna smagūs, įkvepiantys, kupini iššūkių ir kartais kažkiek gėdingi. Tačiau nesu padariusi nieko, dėl ko man būtų labai gėda ir negalėčiau į tai žiūrėti kaip į gyvenimo pamoką. Tačiau visada jaučiuosi nesmagiai ir kalta prieš žmones, kurie atėjo manęs pasiklausyti, jei esu nepasiruošiusi, pavyzdžiui, neišmokusi teksto mintinai.
– Ar pasikeičia Jūsų būdas, užlipus ant scenos? Jei taip, tai kaip?
– Žinoma, kad pasikeičia, nes žmonės į mane žiūri, todėl tikrai elgiuosi kitaip nei namuose ant sofos ir bendrauju ne taip, kaip su draugėmis. Priklauso ir nuo koncerto formato. Jei atmosfera jauki, tai ir elgiuosi laisviau, o jei koncertas oficialus, kaip, tarkim, Prezidentės sveikinimas Vilniaus rotušėje, elgiuosi sukauptai ir išlaikytai. Kiekviena auditorija, aplinka ir vakaro tema turi savo pulsą, kurį gali pajusti, ir jei nori, reaguoti į tai. Anders Jormin (švedų kontrabosininkas), mano vyro doktorantūros dėstytojas, po Vyčio rečitalio sakė, kad jam patiko, kaip elgiuosi scenoje, ir matosi, kad man reikalingas žmonių dėmesys. Sutinku, kad man tikrai patinka dėmesys scenoje, skirtingai nei kasdieniame gyvenime. Dėl šios priežasties nedalyvauju televizijos balso konkursuose, kad pasilikčiau savęs sau.
– Būtų įdomu išgirsti ir apie Jūsų ateities planus…
– Šiuo metu studijuoju Vilniaus universiteto ir LMTA parengtoje bendroje Muzikos terapijos programoje. Tai – jau antra magistratūra. Muzikos terapija – man nauja ir labai įdomi sritis. Džiaugiuosi užplūdusiu smalsumu ir pažinimo džiaugsmu. Vis daugiau gilindamasi ir skaitydama mokslininkų, kurie tyrinėja muziką, straipsnius, įsitikinu jos poveikiu žmogaus sveikatai. Mane motyvuoja galėjimas prisidėti prie bendros visuomenės gerovės, tame matau didelę prasmę.
Aktyviai tęsiame „CinAmono“ veiklą, jau išleidome CD ir vinilinę plokštelę, sukūrėme bendrą darbą „Susitikimas“ su „Low Air“ šokio teatru. Turime kūrybinių planų ir numatytų koncertų.
Manau, kad šiomis mintimis bei darbais ir gyvensiu kurį laiką, iki tol, kol užsigeisiu naujų patirčių ir pajausiu, kad laikas išmokti kažką naujo.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Darija Ustilaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *