Apie medų

Laiškai iš Nemuno krantinės

Bites atsimenu nuo vaikystės. Kai bobutė baltai apsirėdydavo, žinojome: eis pas bites – ji mūsų namuose buvo pagrindinė darbininkių žinovė, šeimininkė ir globėja. Bobutei mirus, bičių dūzgesys kuriam laikui nutilo. Bet neilgam. Nežinau, ar medaus pritrūko, ar agurkai, pomidorai menkai derėjo, bet, matyt, tėvai nutarė, jog namai be bičių – ne namai, ir aviliai vėl atgijo. Jų priežiūros ėmėsi tėvas, karts nuo karto į pagalbą parsiveždavęs prityrusį bitininką.
Kaimynai bičių nelaikė, bet medaus ir jiems netrūko, mūsų poros avilių užteko – buvo įprasta pasidalinti.
Seniai nebėra nei tėvų, nei tų kaimynų, kuriems, vyresniųjų paliepta, nešdavau ne tik stiklainėlius, bet ir dubenėlius su koriu – toks medus juk pats gardžiausias. O medaus ir dabar neperku: vis koks pažįstamas bitininkas, geras žmogus parūpina ir dar pasako: netaupyk. Net sutrinku: ar nusipelniau, ar rasiu, kaip atsilyginti. O tėvai, bobutė turbūt nė nesistebėtų. Džiaugtųsi ir sakytų: matai, kitame Lietuvos krašte gyveni, o sugrįžta, nepasislėpsi. Žinau, kiek rūpesčio ir darbo reikalauja bitės, bet nesiūlau už medų pinigų. Ne iš godumo – nesiverčia liežuvis. Dėkoju, džiaugiuosi ir tikiu, kad gauni ne vien imdamas – ir dalindamas. Gal net žinovams verta priminti, kad nesvarbu: pienių, liepų ar grikių – pats geriausias ir vertingiausias yra dovanotas medus.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *