Kaip įveikti šiuolaikinį marą – depresiją?

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Psichologė – psichoterapeutė Stefa Grigalevičienė patvirtina šią statistiką, anot jos, sergančiųjų depresija vis daugiau. Jos manymu, tam įtakos gali turėti aplinka: „Pasaulis tampa vis greitesnis, reikalauja vis daugiau gebėjimų, laiko ir jėgų. Tai didina stresą, o ilgalaikis stresas daro įtaką psichologinei savijautai. Streso dabar labai daug jau nuo pat vaikystės, jau nekalbant apie tokius savaime suprantamus neigiamus dalykus, kaip tėvų girtavimas ar vaiko patiriama prievarta. Net ir baigiamieji egzaminai kai kuriuos moksleivius įveda į tokias būsenas, kai reikia ne tik psichologinės pagalbos, bet ir medikamentinio gydymo“. Psichologės teigimu, konkurencija  didelė ir ryški jau nuo pirmųjų kontakto su pasauliu akimirkų, ilgainiui ji tik auga, darydama neigiamą įtaką psichinei sveikatai ir gerovei.

Kalbėdama apie augantį depresija sergančių žmonių skaičių, Stefa Grigalevičienė sako, kad pateikta statistika leidžia suvokti problemos mastą, tačiau ji nepajėgi atspindėti depresija sergančio žmogaus nevilties, liūdesio, nerimo ir kitų simptomų. Su kokiais sunkumais tenka susidurti kovojant su depresija, išdrįso įvardinti Prienuose gyvenanti jauna mergina. Pasakodama savo istoriją mergina teigia, jog depresiją atpažinti ne visada būna lengva.
Pašnekovė prisipažįsta, jog pati ilgą laiką nesuvokė, kad serga: „Apie savo ligą supratau tik kitiems žmonėms pastebėjus pasikeitusį mano elgesį“. Mergina sako neturėjusi jokio supratimo apie psichologines ligas, tad jai labai naudinga buvo mokytojos pagalba: „Mokytojai su depresija sergančiais paaugliais teko susidurti ne kartą – būtent ji mane ir mano tėvus privertė kreiptis profesionalios pagalbos ir ieškoti išeities. Kartais pagalvoju, kur aš šiandien būčiau (ar nebūčiau), jeigu mokytoja nebūtų atkreipusi dėmesio“,- sako mergina.
 Paklausta, kur ieškojo pagalbos, mergina prisimena, kad pirmiausia pagalbos ieškojo pas psichologus, vėliau pas psichiatrus, kurie ją gydė jau ir antidepresantais. „Vaistus geriant buvo paskirtos savaitinės psichologo konsultacijos vaistų poveikio stebėjimui, tačiau tai nelabai pasiteisino, ir po kelių pavartotų skirtingų vaistų gydymą nutraukiau visiškai“. Pašnekovei labiausiai padėjo gydymas psichiatrinėje ligoninėje. „Nors prieš vykdama į psichiatrinės ligoninės stacionaro skyrių, turėjau daug baimių ir abejonių, mano poreikius pats gydymas patenkino. Labiausiai man patiko grupinės terapijos užsiėmimai. Juos vedantis gydytojas turėjo nemenką darbo stažą, ir tai labai jautėsi. Terapijos temos buvo parinktos atsargiai, tačiau gydytojas nebijojo nuo jų nukrypti, kai pacientai įsitraukdavo į diskusiją“. Mergina sako, jog klausydamasi gydytojo, išgirdo informacijos apie jau patirtus dalykus. Gydytojas į ligą žiūrėjo visai kitaip nei ji, optimistiškiau, tai  privertė keisti požiūrį į depresiją: „Grįžusi iš stacionaro, turėjau labai daug motyvacijos ir ryžto atkakliai kovoti su liga savo jėgomis ir daugiau nepasiduoti“.
Galvodama apie ligos pradžią, mergina apgailestauja: „Prieš vykstant į stacionarą, psichologai man sakė, kad aš pati kalta dėl savo ligos, nes nemoku „tvarkytis“ su savo emocijomis, tačiau niekas nepasakė, su kokioms emocijomis konkrečiai aš turiu daugiau dirbti. Tik nuvažiavus į ligoninę, išgirdau teiginį, kad depresija atsiranda nuo bendro emocijų represavimo: vieniems tai pyktis, kitiems galbūt liūdesys, tretiems – neapykanta sau“. Mergina tvirtina, jog tai išgirdusi pradėjo analizuoti save: „Pradėjau galvoti apie tai, ką prisimenu iš savo vaikystės. Kartu su psichologe padarėme išvadą, kad daugiausiai įtakos blogai mano savijautai turėjo aplink mane esantys žmonės“.
Vertindama valstybės teikiamas gydymo paslaugas ir analizuodama tai, ko labiausiai trūksta, mergina neabejoja tuo, jog galimybių į profesionalų gydymą tikrai yra, ir tai gana prieinama kiekvienam dirbančiam ar besimokančiam piliečiui. Asmeniškai ji norėtų sulaukti daugiau siūlomų gydymo alternatyvų iš įstaigose dirbančių profesionalų, nes šiuo metu dažniausiai yra apsiribojama vaistais. Pašnekovė sako galvojusi, jog iš psichologo išgirs daugiau pasiūlymų, kaip kovoti su depresija. Ji vylėsi sulauksianti individualaus gydymo, tačiau jai buvo išrašytas siuntimas pas psichiatrą, kuris po kelių minučių konsultacijos  „magiškai“ parinko jai padėsiančius vaistus.
Mergina prisipažįsta, jog depresija gerokai sujaukė jos gyvenimą: „Liga labiausiai kirto per mokslus, nes savijauta pablogėjo devintoje klasėje. Pradėjau dažnai praleidinėti pamokas, gavau prastesnius pažymius, dažnai nebuvo noro net atsikelti iš lovos, tai kartais užsitęsdavo net keletą savaičių. Galiausiai dvyliktoje klasėje teko mesti mokyklą, nes nepajėgiau atlaikyti mokslų krūvio, tuo pačiu metu kovoti su liga“. Mergina neslepia, kad bandė net nusižudyti. „Aplinkybės susiklostė taip, jog tuomet į vieną krūvą susidėjo labai daug dalykų – mokslai, pažymiai, kaip tik buvo mokslo metų pabaiga, tėvai, mokytojai, artėjantys vasaros darbai. Kadangi paskutines savaites nebuvau mokykloje, buvo labai smukęs vidurkis, ir keleto dalykų pažymiai buvo neigiami. Puikiai prisimenu dieną, kai paskambino supykusi mano mama ir pasakė, kad man gresia išmetimas iš mokyklos. Būtent po to pokalbio ir pradėjau realiai galvoti apie savižudybę. Galvojau, kad aš nenusipelniau gyventi, nes tik nuviliu visus šalia esančius žmones ir jiems būtų daug lengviau gyventi be manęs“. Pašnekovė sako, jog šios minties ir buvo sunkiausia atsikratyti: „Suvokti, kad mano gyvenimas kažką reiškia, buvo labai sunku“. Dabar pašnekovė teigia, jog jos kova su depresija baigta, nors vis dar pasitaiko tokių dienų, kai norisi tik gulėti lovoje ir nejudėti visą dieną.
Paklausta, ar depresija sergantys žmonės yra stigmatizuojami, mergina užtikrintai sako – taip. Jos manymu, visuomenė tebėra paveikta sovietinio mąstymo. „Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių vizitas pas psichologą – tai vos ne tas pats, kaip ant kaktos ryškiomis didelėmis raidėmis išsitatuiruoti „beprotis”. Nepadeda ir socialiniai tinklai, kuriuose paaugliai mėgsta juokauti kaip vienas ar kitas menkniekis „varo į depresiją“, nes jie nesupranta esminių depresijos simptomų ir jiems vienadienis liūdesys reiškia depresijos pradžią“. 
Psichologė Stefa Grigalevičienė pabrėžia, kad depresija – tai liguistai prislėgta nuolatinė bloga nuotaika. Depresija nėra tik kartais užeinantis liūdesys. Ji gali paveikti jausmus, mintis, kūno funkcijas, kasdieninį gyvenimą, santykius su artimais žmonėmis. Psichologė akcentuoja tai, jog depresija gali būti diagnozuota tada, kai žmogų bent kelias savaites vargina prislėgta ir liūdna nuotaika, energijos stoka bei apatija, tačiau net ir tokiu atveju, jei dalis depresijos simptomų tinka, depresiją ir jos sunkumo lygį gali diagnozuoti tik gydytojas psichiatras, įvertinęs žmogaus būseną, savijautą ir simptomus. Psichologė ragina nedelsti ir ieškoti pagalbos, nes pavėluotas gydymas apsunkina gijimo procesą.
Pasveikusi nuo depresijos ir šiandien gyvenimu besidžiaugianti mergina mano, jog labai svarbu šviesti žmones psichologinių ligų klausimais. „Psichologinės ligos yra daug svarbesnės už fizines, bet tai supranta tikrai ne visi. Tikiuosi, kad vieną dieną atsikratysime psichologinių ligų stigmatizavimo ir žiūrėsime į jas, kaip į visas kitas ligas“.
Interviu pabaigoje abi pašnekovės sutiko, jog depresiją galima įveikti,  svarbiausia nepasiduoti, nebijoti ieškoti pagalbos.
Darija Ustilaitė

Jeigu Jus kamuoja šie simptomai: prislėgta nuotaika, liūdesys, „tuštumos jausmas“ krūtinėje, malonumo jausmo praradimas, energijos trūkumas, fizinio ir psichinio aktyvumo netekimas, pesimistinis ateities įsivaizdavimas, apetito netekimas, padidėjęs potraukis alkoholiui ar narkotikams, kankina menka savivertė, kaltės jausmas, raginame ieškoti pagalbos:
Psichologė – psichoterapeutė projekte „Stipri šeima Prienų krašte“ Stefa Grigalevičienė – s.grigaleviciene@gmail.com
 „Jaunimo linija“ (www.jaunimolinija.lt), tel. 8 800 28 888,
Darbo laikas: I-V 16.00-7.00, savaitgaliais – visą parą. Pagalbą teikia savanoriai.
„Vaikų linija“ (www.vaikulinija.lt), tel. 8 800 11 111,
Darbo laikas: kasdien 11.00-21.00. Pagalbą teikia savanoriai.
„Vilties linija“ (www.kpsc.lt), tel. 8 800 60 700,
Darbo laikas: visą parą psichologinė pagalba suaugusiesiems.
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai.
„Pagalbos moterims linija“,  tel. 8 800 66366.
Darbo laikas: I-V 10.00-21.00. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai.
„Linija Doverija“, tel.: 8 800 77 277.
Darbo laikas: I-V 16.00-20.00. Pagalba teikiama rusų kalba.
(Psichologinės pagalbos skambučiai 8 800 linija yra nemokami).

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *