Kitaip būti negalėjo. Klausimas, kaip sakoma, ne „ar“, o „kada“. Prezidentą čiupinėja įvairūs aktyvesni pinokiai: ką mano apie naktinius Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žygius prieš paminklines lentas, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklu pasivadinusi grupė reikalauja versti iš posto Gitanui Nausėdai, atrodo, tinkantį finansų ministrą Vilių Šapoką, nes jis esą „neoliberalas“. Tai dėl to, kad jis į kairę bei į dešinę, į viršų bei apačion nedalina pinigų? Dilema: ar „neoliberalas“ su finansų ministro portfeliu šaliai yra blogiau tais laikais, kada kone visos politinės partijos dalyvauja sprinto lenktynėse dėl „vaikų pinigų“ dydžio. Nuo 2006-2008 metų prabėgo vos dešimtmetis, kada tą portfelį turėjo politikas, sakęs, kad sunkmetis ant slenksčio – niekadėjų išmislas tuo metu, kada jo partijai reikia eiti rinkimuosna.
Tačiau čiupinėjimo viršūnę praėjusią savaitę, mano požiūriu, pasiekė asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas, viešai pranešęs, kad dabartinio susisiekimo ministro Roko Masiulio vykdyta politika – „kelininkų genocidas“. Kokios sąvokos (beje, ne žurnalistų ar žiniasklaidos redaktorių išgalvotos), kokios dramos! Ministras ėmė ir užsuko čiaupą niekieno netrukdomai tekėjusių visuomenės pinigų srautams, skirtų keliams tiesti bei remontuoti, kol nebus baigtas kokybės auditas. Priminsiu, prieš kelias savaites Susisiekimo ministerija paskelbė išankstines to audito išvadas: veik devyni dešimtadaliai šalies kelių nutiesti, ignoruojant kokybės reikalavimus: mažiau skaldos, mažiau žvyro, mažiau asfalto ir betono nei reikalaujama. Žmogiška kalba kalbant – bent vienas dešimtadalis visur – pavogta. Dešimtadalis pinigų, ne žvyro. Nebūkime naivūs.
Išeitų, kad p. Gradausko požiūriu, jei ministras neleidžia lengva ranka netrukdomai vogti – jis vykdo vagiukų genocidą. Nors, žvelgiant kita kryptimi, normaliam žmogui turėtų atrodyti, kad nekokybiški keliai automobilizuotoje visuomenėje labiau kvepia kelininkų – vagiukų – vykdomu tautos naikinimu.
Tačiau p. Gradauskas turi savo originalų požiūrį į tą problemą: „Auditavimas gerai, tegul audituoja, žiūri, bet negalima nieko nedaryti į priekį. Negalima tik audituoti ir stovėti. Naujam ministrui bus labai sunku išeiti iš šio aklagatvio, kuriame dabar yra keliai. Dar tokio požiūrio į kelių šaką niekada nėra buvę. Nesupranta dirbantieji, kuo nusipelnėme tokio požiūrio, kad mūsų ministrai taip elgiasi su Lietuvos dirbančiaisiais.“
Drįsčiau paaiškinti: iš tikrųjų, dar niekada tokio požiūrio nebuvo. Diduma visų ligšiol buvusių vyriausybių kelių priežiūrai skyrė, manau, truputį mažiau, nei buvo prašoma. Tačiau pakankamai. Nepaisant problemų, sunkmečių, kelininkai visais laikais augino savo taukus. Dėl stovėjimo – kita opera. Jeigu auditas būtų parodęs, kad nekokybiškų darbų kelių sektoriuje yra koks varganas dešimtadalis, būtų gana paprasta identifikuoti brokdirbius ir, kaip tvirtina p. Gradauskas, nestovint judėti toliau. Tačiau kada padėtis yra tokia, kai lengviau atpažinti sąžiningus kelininkus, gal geriau sustoti, sukurti kontrolės mechanizmus, brokdirbius pasmerkti bankrotui ir tada judėti kur nors?
Tai šiek tiek pasaulėžiūros klausimas. Kaip ir tai, kad civilizuotu atveju iš asocijuotos struktūros „Lietuvos keliai“ galėtume tikėtis tam tikros savireguliacijos. Kitaip tariant, kad jie patys padėtų atpažinti brokdirbius, kurie kitaip dirbti nemoka, ir šitaip padėtų tam likusiam dešimtadaliui, kuris dirba bent jau padoriai.
Ir, mano kuklia nuomone, šia tema mes patys diskutuojame pernelyg korektiškai. Nes dešimtadalis, kaip kelininkų darbo kokybės rodiklis, yra viso labo atsitiktinumas. Tų atsitiktinumų priežastys gali būti įvairios: galbūt naujos kelių tiesimo įmonės kažkada pradėjo savo verslą suprasdamos, kokia svarbi joms yra reputacija, kitu atveju, gal kažkuris kelias yra kokybiškas tik dėl to, kad juo važiuoja kurie nors viršininkai, patys kelininkai arba jų vaikai. Nesvarbu.
Nesu didis specialistas šia tema, tačiau turiu pagrindo įtarti priežastį, kodėl net Vilniuje prieš šalies pirmininkavimą ES Tarybai naujai išasfaltuotos gatvės – pilnos provėžų. Vos po kelerių metų.
Net jei p. Masiulis per dabartinę politinę audrą vis dėlto trauksis iš savo kėdės, aš jam būsiu dėkingas bent jau už tai, kad leido sužinoti, kokioje aplinkoje gyvename.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“