Tapytojų pleneras „Vasara Nemajūnuose 2019“ (I)

Liepos 15 – 24 dienomis Nemajūnuose dieną ir naktį plušėjo tapytojų plenero „Vasara Nemajūnuose 2019“ dalyviai. Tai – tapytojo Antano Obcarsko suaugusiųjų studijos nariai iš Kauno. Jau ketvirtus metus čia tapyti atvykstančio „Antaninių obuolių“ kolektyvo darbai nuo liepos 25 d. eksponuojami Birštono kurhauzo galerijose. 

„Antaninių obuolių“ kolektyvas Nemajūnuose.

„Antaninių obuolių“ meilė Nemajūnams
Plenero kuratorius Antanas Obcarskas suaugusiųjų tapybos studiją „Antaniniai obuoliai“ įkūrė prieš 6 metus savo dirbtuvėje Kaune. Į ją susirenka žmonės, kurie anksčiau mokėsi tapybos A. Martinaičio meno mokykloje, suaugusiųjų grupėje pas A. Obcarską. Tapytojas sudaro sąlygas savo mokiniams naudotis dirbtuve tada, kada jie nori – visi turi raktus, ir gali nevaržomi atsidėti kūrybai. Nemajūnuose A.Obcarskas su savo studijos nariais – jau ketvirtą kartą. Jis džiaugiasi, kad monsinjoras Jonas Dalinevičius svetingai juos priima ir suteikia visas reikiamas sąlygas. Antano teigimu, jų kolektyvas myli Nemajūnus, nes tai yra puiki vieta pabėgti nuo kasdienybės ir atsidėti kūrybai. „Kai iš Kauno atvažiuojame į Nemajūnus, dvi dienas būname tiesiog „apsvaigę“ nuo ramybės ir gamtos grožio“, – sakė jis. Studijoje tapo įvairių specialybių žmonės, kiekvienas iš jų turi savo darbus, tad ir atostogas derina prie plenero datos. „Tai visai kas kita nei kartą ar du per savaitę padirbėti studijoje. Nemajūnuose kūryba gyvenama nuo ryto iki vakaro. Tapyba yra sudėtingas dalykas: reikia apšilti, įsijausti, atsiduoti tam. Čia niekas netrukdo, mes „sulaukėjam“ ir visą savo laiką galime skirti vien tik tapybai“, – džiaugėsi A. Obcarskas.

Įkvėpimas slypi gamtoje
Viena iš plenero dalyvių Jolita Lubienė pasakojo, kad ją įkvepia gamta ir spalvos. „Aš visada galvoju apie spalvas ir dažnai stengiuosi jas derinti nors, atrodo, tapyboje tai yra nederinama. Mano kūryboje atsiskleidžia emocija, jausmas, išgyvenimai, tai, kas vyksta su manimi kiekvieną dieną ir plenero metu. Kurdama bijau naudoti per daug spalvų, bet išeina kaip visada – mano darbuose jų vis tiek labai daug (juokiasi). Be abejo, įkvepia ir pats pleneras, aplinka. O pats žaviausias dalykas tapyboje man yra pats procesas“, – sakė ji.
Daivai Kupstienei įkvėpimą taip pat teikia gamta. Ji pasakojo, kad ne visi darbai gimsta savaime ir, jau prieš pradedant tapyti, idėjų būna milijonai: mintys sukasi apie spalvas, formas. Kalbėdama apie savo darbus, kuriuos tapė plenero metu, Daiva juokavo, kad jie itin nevasariški. „Šįkart mano paveikslų koloritas tamsesnis, daug pilkų atspalvių. Kažkaip tiesiog norėjosi tokių spalvų, ir viskas“, – teigė ji.
Zitos Virginijos Tarasevičienės tapyboje dominuoja gamta. Ji sakė, kad mėgsta įvairovę ir nemano, jog būtina turėti tik vieną tapymo stilių. „Galiu ir bažnyčią, ir abstrakciją nutapyti, o ypač patinka tapyti medžius. Aš – nuotaikos žmogus, kuriu pagal tai, kokia būna mano nuotaika, ir mėgstu eksperimentuoti“, – pasakojo tapytoja.

Būna ir nesėkmių
Raminta Urbonienė pripažino, kad dažnai sugadina tai, ką iš pradžių nutapė. „Kolegos man sakė, kad kitą kartą nutapytą paveikslą palikčiau ramybėje ir daugiau nebeprisėsčiau jo dailinti“, – juokėsi ji. Raminta džiaugiasi savo kolegomis, su kuriais puikiai sutaria. Jie dažnai kartu leidžia laiką bei padeda vieni kitiems tobulėti: ne tik pagiria, bet ir negaili pastabų. Tapytoja pasakojo, kad, prieš pradėdama tapyti, žino, ką nori sukurti. „Aš nelabai tikiu pasakymais, kad viskas gimsta savaime. Vis tiek tu planuoji, galvoji apie techniką, spalvas. Aš žinau, ką noriu padaryti, o visa kita tik nuotaikos, technikos ir patirties klausimas“, – sakė R. Urbonienė.

Tapyboje išreiškia įspūdžius
Kristiną Martišienę įkvepia ieškojimai ir kelionėse patirti įspūdžiai. „Dažnai ieškau ko nors išgryninto, minimalistinio, bet kartu plastiško. Norėjosi nutapyti ką nors labai šviesaus ir įterpti vienos spalvos dėmę, bet taip, kad ji neužgožtų šviesaus pagrindo“, – apie plenero metu nutapytus paveikslus pasakojo K. Martišienė.
Vandai Kaminskienei – labai svarbu patirti įspūdžiai bei išgyvenimai. „Mano paveikslas gimė iš prisiminimo. Gamtoje pamačiau kažką panašaus ir nutapiau. Dažnai įkvėpimo ieškau savyje. Tiesiog ateina momentas – imi teptuką ir pieši, o tuomet lauki rezultato. Malonumas ir yra, kai nežinai, kuo visa tai baigsis“, – teigė V. Kaminskienė.

Tapyba padeda realizuoti save
Pirmus metus plenere dalyvaujanti Rita Grėbliauskienė turi ne vieną veiklą: dirba slaugos namuose, yra įgijusi kirpėjos profesiją. Moteris pasakojo, kad tapyba domėjosi nuo vaikystės, lankė dailės mokyklą, bet vėliau šią širdžiai mielą veiklą apleido. „Tapyba mane traukia, kartais tiesiog norisi pasiimti teptuką į rankas ir patapyti, nes ateina įkvėpimas. Nusprendžiau vėl pradėti tapyti, nes tai man padeda realizuoti save. Taip ir atvykau į šį plenerą. Kolektyvas labai šaunus“, – džiaugėsi R. Grėbliauskienė.

Kiekvienas pleneras – išskirtinis
Plenero organizatorius monsinjoras Jonas Dalinevičius, kasmet skatinantis menininkų iniciatyvas ir sudarantis puikias kūrybos sąlygas, džiaugėsi, kad kiekvienais metais tapytojų darbai būna skirtingi, nors į plenerą dažniausiai susirenka tie patys, ištikimiausi kūrėjai. Monsinjoras pasakojo, jog ne visų tapytojų darbus dar spėjo apžiūrėti, bet neabejoja, kad ir šiais metais kiekvieno plenero dalyvio paveikslai išsiskiria savitumu ir individualiu braižu.
Liucija Ališauskaitė
Autorės nuotrauka